Kinas
2019 m. pasirodęs „Džokeris“ Venecijos kino festivalyje laimėjo „Auksinį liūtą“. Filmas buvo neįprastas reiškinys ne tik festivalių auditorijai, bet ir visam komiksų filmų pasauliui. Pirmą kartą ekrane vietoj supergaliomis ir technologijomis disponuojančio, savo nusikaltimus kruopščiai suplanuojančio blogio genijaus atsidūrė tiesiog žmogus – silpnas, neišsilavinęs, stokojantis humoro jausmo, sužalotas motinos, menkinamas visuomenės, kankinamas psichikos ligos, skendintis skurde ir negebantis kontroliuoti savo smurto protrūkių.
Dabar žymusis Gotamo klounas sugrįžta netradiciškiausiame tęsinyje, kokį tik galima įsivaizduoti. Po kruvinų skerdynių praėjo dveji metai, Arkamo ligoninėje-kalėjime uždarytas Arturas Flekas (Joaquin Phoenix) laukia teismo. Gerbėjų ratas dar labiau išsiplečia, virš galvos kabo mirties bausmės nuosprendis, o advokatė skrupulingai kuria naratyvą apie dėl vaikystėje patirto smurto suskilusią Arturo asmenybę. Vieną dieną kitame ligoninės korpuse per muzikos terapijos užsiėmimą Arturas sutinka Ly Kvinzel (Lady Gaga) ir tuoj pat įsimyli. Kartu su ja jis jaučiasi mažiau vienišas. Kartu su juo ji pastatys kalną. Taip prasideda jų šokis, žadantis (net ir filmo pavadinimu) daug siaubo ir chaoso.
Filmas prasideda animaciniu intarpu – Arturas ir jo makiaveliškas šešėlis kovoja dėl klouno vaidmens. Lengvabūdišką komediją greit pakeičia smurtas ir ekranas nusidažo raudonai. Įžanga tampa raktu į filmą – šis visas bus skirtas atsakyti į klausimą, ar Džokeris tėra Arturo Fleko susikurta kaukė, ar jie yra atskiros ir viena nuo kitos nepriklausančios asmenybės.
Turiu įtarimą, kad filmas tapo režisieriaus Toddo Phillipso atsakymu (gal kiek ironišku) daliai pirmojo filmo gerbėjų – mizoginiškiems vyrukams, dėl savo nesėkmių kaltinantiems mamą ir visuomenę, ir Phoenixo Džokerį pavertusiems savo asmeniniu mesiju. Ne veltui matomas ir filmo stiliaus pasikeitimas, sukelsiantis nusivylimą tiems, kurie tikėjosi trilerio apie kruviną kerštą visuomenei. Purviną naujojo Holivudo realizmą čia užgožia teismo drama ir 6-ojo dešimtmečio miuziklai. Ir pakilus kruvinai užsklandai ekrane pasirodo nebe žvaigždė, paskendusi destrukciją keliančioje gerbėjų minioje. Dabar režisierius Phillipsas dekonstruoja tai, ką sukūrė pirmoje dalyje: beveik visame filme matome tobulą Džokerio antitezę – Arturą. Jis dar liesesnis, liūdnesnis, nenoriai pasakoja juokelius apsauginiams ir vis labiau regresuoja savo beprotybėje. Tokio jo nenori manipuliatyvioji Ly, toks jis nepatinka gerbėjams (abiejose ekrano pusėse?) – niekas nenori matyti sunkiai sergančio žmogaus vietoj savo beprotišką vendetą vykdančio herojaus.
Kartais į tamsų, žlugusį Arturo pasaulį įsiveržia scenos šviesa. Viskas tampa spalvinga ir skamba dainos (tačiau filmas – tikrai ne miuziklas). Greitai tampa aišku, kad visa tai vyksta Arturo galvoje. Stilistiškai tai vienas labiausiai vykusių filmo elementų, veikiantis kaip pasvarstymas apie eskapizmą per fikciją. Be kino ir muzikos kuriamos utopijos ateities nėra – tai žino ne tik Arturas, vietoj pabėgimo iš ligoninės pasirinkęs toliau žiūrėti filmą salėje, bet ir pati Ly, kuri meluoja nuo pat pirmo susitikimo. Kartu šios scenos – ir mažas sinefiliškas džiaugsmas. Vis dėlto dainų gausa turiniui daug neprideda – simboliškai atkartojančios tai, kas jau įvyko anksčiau, jos tėra svarbios kaip psichikos žaismas.
Filme nuolat gręžiamasi į pirmąją dalį, apie joje matytus įvykius diskutuoja psichiatrai, liudininkai, teisininkai, pats personažas. „Džokeris: Folie à Deux“ neveikia kaip savarankiškas filmas. Būtų galima kalbėti apie metatekstualumą, tačiau priežastis atrodo paprastesnė: to, ką norima pasakyti antrąja dalimi, yra per mažai, kad užpildytų tokį ilgą filmą.
Gana pretenzingas filmo pavadinimas – Folie à deux (dviejų beprotybė) – yra nuoroda į medicininį terminą, reiškiantį pasidalytą kliedesinį sindromą. Filme jis taip ir lieka nepateisintas. Teoriškai Ly Kvinzel turėjo būti varomoji jėga – tai matyti ir filmo anonsuose. Ji sugrąžina Džokerį, įjungia muziką, užkuria chaosą. Realybėje, atrodo, patys kūrėjai nelabai žino, ką daryti su moters personažu. Filmui tęsiantis personažų santykiai tampa vis abstraktesni, nutolę, nustoja vystytis. Pati Kvinzel ima atrodyti tuščia tuoj pat, kai nutyla daina, ir tai – ne vaidmenį atliekančios Lady Gagos kaltė. Phoenixo vaidyba nepriekaištinga – menkiausias jo judesys yra vidinės personažo kančios išraiška. Arturo kova su Džokeriu (antroji filmo folie à deux) taip pat neįvyksta – tarsi pats Arturas nežinotų, kas jis toks, ir vengtų sau kelti šį klausimą. Finale nėra jokios beprotybės, tik tiesmukas, nuogas režisieriaus pareiškimas (nors jis ir veikia), nepaliekantis jokių iliuzijų.
