Hlynuro Pálmasono filmas „Prakeikta žemė“ (LRT Plius, 24 d. 21.33) pasakoja iš pirmo žvilgsnio paprastą istoriją. Jaunas liuteronų pastorius Lukas (Elliott Crosset Hove) iš Danijos siunčiamas į naują parapiją Islandijoje. Norėdamas geriau pažinti kraštą, kuriame teks gyventi, pastorius tyčia pailgina savo kelią. Jį lydi pagyvenęs vietinis vedlys, kuris stengiasi priešintis naujojo kolonizatoriaus aistrai. Tik Lukas pamiršta, kad didingas gamtos grožis nebūtinai padeda žmogui, todėl tai bus ne tik nuostabi „evangelizavimo misija“, bet ir kelionė į nuosavą vidinę tamsą. Viename filmo epizode Lukas kalbasi su šeimininko, pas kurį apsistojo, dukterimi Ana. Pastorius sako, kad Islandijoje, „kur niekas neauga“, yra „siaubingai gražu“. Mergina atsako: „Taip, ir siaubinga, ir gražu.“ Gal tai svarbiausias filmo dialogas.
Islandijoje gimęs, Kopenhagoje studijavęs Pálmasonas debiutavo 2018 m. kritikus nustebinusiais „Žiemos broliais“, po kelerių metų tarptautinio pripažinimo sulaukė ir jo „Balta balta diena“. „Prakeikta žemė“ – asmeniškiausias režisieriaus filmas, jis skirtas tėvams ir sutelkia labiausiai kūrėjui rūpinčius klausimus, nors, regis, už įvykius čia svarbesni peizažai, atskiri kadrai ir garsai, kuriuos perteikė Marios von Hausswolff kamera, imituojanti XIX a. fotografijas.
„Prakeikta žemė“ trunka 140 minučių ir regimasis jo grožis įsismelkia po oda, nors tai filmas apie namų ilgesį, kurio negali numalšinti idėjinės deklaracijos ir religinis įkarštis. Tai ir filmas apie žmogų, kuris nori būti angelas, bet jo viduje gali pamatyti pabaisą. (Įdomu, ar tai pastebėjo filmą pristatysiantis katalikų kunigas?) Kita vertus, nepaisant daugybės atpažįstamų temų ir motyvų, „Prakeikta žemė“ rodo pasaulį, kuriame neverta ieškoti paguodos. Režisierius teigia, kad, susidūręs su žiauria gamtos galia ir istorijos prievarta, žmogaus gyvenimas nieko nevertas.
Debiutinis Bennetto Milerio filmas „Kapotė“ (LRT, šįvakar, 18 d., 22.45) pasakoja apie šešerius Trumano Capote’s (1924–1984) gyvenimo metus, kuriuos jis skyrė savo garsiausiai knygai „Šaltakraujiškai“ („In Cold Blood“). Pasirodžiusi 1966-aisiais, ji tapo kertiniu ne tik amerikiečių literatūros kūriniu ir pradėjo tai, ką dabar vadiname non-fiction literatūra. 1959 m. rašytoją sudomino žiauri keturių Kanzaso fermerio šeimos narių žmogžudystė.
Milleris rodo, kaip Niujorko įžymybė, Marilyn Monroe ir daugybės aukštuomenės ponių draugas, „Pusryčių pas Tifanį“ autorius, nusprendžia parašyti straipsnį žurnalui „New Yorker“. Kartu su vaikystės drauge, taip pat rašytoja Harper Lee (Capote buvo jos romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ veikėjo Dilo prototipas), jie vyksta į provincijos užkampį, susitinka su liudininkais ir nusikaltėliais, stengiasi sužinoti kuo daugiau detalių. Vienas iš žudikų pradeda vis labiau emociškai priklausyti nuo rašytojo. Kuo arčiau jo mirties bausmės vykdymo data, tuo skaudžiau rašytojas suvokia savo vietą Kanzase sutiktų žmonių gyvenime, keičiasi ir jo santykiai su mylimuoju, požiūris į save. Philipas Seymouras Hoffmanas virtuoziškai atskleidė subtiliausius savo herojaus jausmus, dvejones, puikybę ir tragizmą, ekscentrišką ir sudėtingą kūrėją, besimaudantį šlovės spinduliuose ir skausmingai išgyvenantį vienatvės dramą.
Filmą „Amsterdamas“ (LNK, 20 d. 22 val.) kūrė Davidas O. Russellas, pagarsėjęs filmais „Trys karaliai“, „Optimisto istorija“ ar „Amerikietiška afera“. Jo „Amsterdamas“ nukels į 1933 m. Niujorką. Pirmojo pasaulinio karo veteranas chirurgas Bertas (Christian Bale) čia įkūrė nedidelę kliniką, kurioje padeda tokiems pat kare sužalotiems veteranams. Kartu su draugu advokatu Haroldu (John David Washington) juos pasamdo pulkininko duktė Liza (Taylor Swift), kuriai tėvo mirtis atrodo įtartina. Taip prasideda gana originali detektyvinė tragikomedija, susiejanti 4-ojo dešimtmečio istorinius faktus ir prasimanymą. Joje dalyvaus ir per karą Amsterdame sutikta dviejų veteranų draugė – nervingoji slaugė Viktorija (Margot Robbie).
Režisierius kuria fantaziją apie vienos svarbiausių JAV sąmokslo teorijų – Hitlerio šalininkų bandymą nuversti prezidentą Rooseveltą – ištakas, bet fašizmo propaguotojai čia tampa ir JAV rasizmo bei klasinių padalijimų metafora. Tačiau kuo labiau neriame į trijų filmo autsaiderių nuotykius, tuo akivaizdžiau, kad pagrindinė šios spalvingos ir įvykių, detalių, žvaigždžių perkrautos mozaikos tema yra draugystė. Būtent ji „Amsterdame“ įgyja magiškų galių.
Sunku patikėti, kad „Sėlinančio tigro, tūnančio drakono“, „Kuproto kalno“, „Pi gyvenimo“ ir kitų įsimintinų filmų režisierius Angas Lee sukūrė filmą „Dvynys“ (LNK, 22 d. 22.30). Jo sumanymas gimė dar 1997 m. ir perėjo ne per vieno režisieriaus rankas, kol pateko Lee. Tai pasakojimas apie samdomą žudiką Henrį (Will Smith), kuris rengiasi išeiti į pensiją, bet vykdydamas paskutinę užduotį supranta pats tapęs taikiniu. Ne kartą matyta istorija, tad jos reklaminis triukas yra du Willai Smithai – vienas tikras, kitas sukurtas (pajaunintas etc.) kompiuteriu.
Kam tokios kopijos prireikė Lee, sunku suprasti, todėl vis bandau sau paaiškinti, kad režisieriui buvo įdomu eksperimentuoti su 120 kadrų per sekundę (tradicinis formatas – 24 kadrai) vaizdu, o tada vaizdas tampa daug gilesnis, pasikeičia kadro gelmė ir tai leidžia neįprastai komponuoti kadrą bei stebėti judesį. Tačiau superjautrioje Lee ir operatoriaus Diono Beebe kameros akyje ryškesnis tampa ir bet koks „falšas“, akivaizdesnis – bet koks triukas, o Smitho klonas – skaitmeniškesnis. Lee, jo žodžiais tariant, rodo „kompiuterio ir tikrovės bendravimo regimybę“, bet kažkodėl atrodo, kad matai ypatingo ir svarbaus režisieriaus pralaimėjimą dvikovoje su tikrove.
...Atsibundi ryte ir pasijunti tamsioje ankštoje skylėje. Skylė pilna žmonių. Jie čia jaučiasi visai jaukiai. Draugiškai stebi Seimo senbuvius, melagius, demagogus, antisemitus ir dėl valdžios su bet kuo pasirengusius susivienyti liberalus. Rinkimai dar nesibaigė, bet lietuviai juk jau seniai tapo sirgalių tauta. Jiems nesvarbu, už ką sirgti, svarbiausia, kad savi laimėtų. Dabar sirgaliai laukia Žaliakalnio mūšio, kuriame susikaus du bespalviai žmonės, kažkodėl vadinami politikais. Sirgaliai nesupranta, kad visi mūšiai jau pralaimėti iš anksto.
Jūsų – Jonas Ūbis
