Brandaus kapitalizmo romantika ir kitokie nutikimai

Dmytro Sukholytkyy-Sobchuko filmas „Pamfiras“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) – vienas svarbiausių pastarųjų metų ukrainiečių filmų. Pradėtas kurti dar prieš pandemiją, „Pamfiras“ buvo baigtas jau prasidėjus karui. Jo premjera vyko Kanuose. Bukovinos miglose, paslaptingose vietinių apeigose skendintis „Pamfiro“ pasaulis – tai netikėtas Ukrainos provincijos portretas ir kartu universalus pasakojimas apie meilę. Apie sūnų, kuris nori būti kaip tėvas, ir apie tėvą, kuris padarys viską, kad sūnus nesektų jo pėdomis.

Režisierius sėmėsi idėjų iš įvairių žanrų: tai ir kriminalinis trileris, ir spalvingas Karpatų vesternas, ir gal net liaudiška sakmė. Sukholytkyy-Sobchukas, kaip ir pagrindinis filmo herojus, laužo visas taisykles. Nes tik taip Pamfiras gali išgyventi pasienio pasaulyje, kur daug korumpuotų policininkų ir kontrabandininkų. Pamfiras uždarbiauja Lenkijoje, nes jam atrodo, kad tai vienintelis būdas pabėgti nuo visagalės korupcijos, tačiau emigracija griauna šeimą. Karo aidai suteikia filmui naujų, papildomų prasmių. Ukrainiečių kritikai tvirtina, kad „Pamfiras“ tapo dabartinės situacijos metafora.

Pamfiras ir pats užsiėmė kontrabanda, bet dabar grįžta namo iš Lenkijos į Vakarų Ukrainą. Jis nori pabūti su žmona ir sūnumi, dalyvauti šventėje, bet paauglys Nazaras turi problemų ir tėvui teks sumokėti jo skolą. Pamfiras atnaujina senus ryšius ir imasi paskutinės užduoties...

Pelenės istorija iki šiol yra ne vieno likimo scenarijus. Geidžiamas, bet nebūtinai įgyvendintas. Matyt, todėl romantinės komedijos tokios paklausios. 1990 m. pasirodžiusi Garry Marshallo „Graži moteris“ (LRT, 6 d. 21.50) nesirengia senti. Pasakojimas apie Los Andželo prostitutę Vivianą (Julia Roberts), vieną lemtingą vakarą Holivudo bulvare sutikusią princą – verslo ryklį Edvardą (Richard Gere), iš pirmo žvilgsnio lyg ir nežada nieko ypatingo. Bet ryte Edvardas nusprendžia pratęsti bendravimą su Viviana ir siūlo kartu praleisti savaitę. Trys tūkstančiai dolerių už šešias dienas visai nebloga suma.  

„Graži moteris“ kurta tada, kai klestėjo vadinamoji reiganomika. Ji rėmėsi tuo, kad valstybė nesikiša į ekonomiką ir mažina mokesčius. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – vargšai taps dar didesniais vargšais, turčiai dar labiau praturtės. Bet viskas vyko labai greitai ir santrumpa yuppie (young urban professional) apibūdinamas brangų kostiumą vilkintis personažas tapo populiarus ir kine, ir literatūroje. Ji ir nusako situaciją, kai svarbiausias tampa ne produktas ir iš jo pardavimo gautas pelnas, o prekyba vertingais popieriais ir panašiais „produktais“, tai yra prekyba pinigais.

„Graži moteris“ – filmas ne tik apie meilę, bet ir apie pinigus. Neatsitiktinai jo pradžioje skamba replika: „Kad ir ką kas kalbėtų, svarbiausi yra pinigai.“ Iš pradžių J.F. Lawtono scenarijus vadinosi „Trys tūkstančiai“, jauną rašytoją įkvėpė filmas apie Volstritą ir Pigmaliono mitas. Tai buvo ne romantinės komedijos, o greičiau satyros scenarijus. Viviana bandė atsikratyti priklausomybės nuo kokaino ir svajojo užsidirbti pinigų kelionei į Disneilendą. Finale ji paliko savąjį princą ir su tokia pat sekso darbuotoja iškeliavo į tą išsvajotą Disneilendą. Likimo ironija, bet „Touchstone Pictures“ redaktoriams ir prodiuseriams šis niūrokas tekstas patiko, ypač tai, kaip realistinį pasakojimą jaunas rašytojas įgrūdo į pasakišką siužetą. Lawtonas sutiko scenarijų perdaryti į romantinę komediją ir sukurti laimingą pabaigą. Tad ir „Gražios moters“ istorija primena pasaką: filmui teko visaliaudinė meilė ir kultinio statusas, jis uždirbo milijardus, išgelbėjo buksuojančią Gere’o karjerą ir padarė žvaigžde Roberts, o gana nišinį romantinės komedijos žanrą pavertė bene svarbiausiu Holivude.

Pasakiškai gali nuskambėti ir Luke’o Greenfieldo filmo „Pusiau broliai“ (TV3, 6 d. 00.55) siužetas. Į sėkmės lydimo Meksikos verslininko Renato gyvenimą grįžta jo seniai matytas tėvas. Herojus nusprendžia skristi į Čikagą ir susitikti su juo akis į akį. Lyg susitikti su savo praeitimi. Čikagoje Renatas sužino, kad turi brolį Ašerį, dėl kurio tėvas paliko juodu su motina. Tėvas nori suvesti abu savo sūnus, kad šie įvykdytų jo paskutinę valią. Po galvosūkius mėgusio tėvo mirties broliai išsirengia į kelionę.

Mūsų laikai pavojingai primena XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios takoskyrą, kai visi žavėjosi aiškiaregiais, rengė spiritizmo seansus ir bandė pažadinti juos supančias dvasias. Antoine’o Fuqua filmo „Amžinasis“ (LNK, 6 d. 22 val.) herojus Evanas (Mark Wahlberg) turi įgūdžių, kurių niekad nesimokė, ir prisimena vietas, kuriose niekad nebuvo. Patekęs į Infinite (toks ir originalus filmo pavadinimas) grupę, jis sužino, kad tai praėjusių gyvenimų prisiminimai ir jie yra tikri.

Pernykštis Roberto Rodriguezo filmas „Hipnotikai“ (LNK, šįvakar, 4 d., 21 val.) pasakoja apie detektyvą Denį (Ben Affleck), kurį kankina prisiminimai apie dingusią dukterį. Jis negali susitaikyti su faktu, kad sugautas nusikaltėlis nepamena nei pagrobimo, nei kur yra duktė. Bet įvairios nuorodos veda Denį link aiškiaregės Dianos (Alice Braga), kuri sako, kad egzistuoja „hipnotikai“ – žmonės, galintys kontroliuoti kitus žodžiais ir mintimis. Jų vyriausiasis, matyt, žino, kur yra dingusi duktė.

Penktadienio vakaras skirtas panašiems filmams ir sąmokslo teorijų mėgėjams, bet mieliau prisiminsiu Neilo Jordano filmą „Marlou“ (TV1, 6 d. 01.00), kuris nukels į 1939-ųjų Los Andželą ir rodys, kaip detektyvas Filipas Marlou (Liam Neeson), pasamdytas šlykščiai turtingos Klaros (Diane Kruger), tiria jos meilužio dingimą. Filmą įkvėpė Raymondo Chandlerio (1888–1959) kūryba – nuo seno esu jos ištikimas gerbėjas, ir ne tik dėl to, kad rašytojas buvo vienas tų Holivudo scenaristų, kurie „išrado“ film noir, bet ir todėl, kad ilgai niekintam detektyvo žanrui sugrąžino intelektualaus pasakojimo statusą. Chandlerį iki šiol mėgdžioja ne vienas, bet retas supranta, kad rašytojo meistriškumo paslaptis slypi jo paties suformuluotame teiginyje: „Stilius yra vertingiausias turtas, į kurį autorius gali investuoti savo laiką.“

Jūsų – Jonas Ūbis