Berlyno „Auksinį lokį“ pelnęs Mati Diop filmas „Dahomėja“, kurį rodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), kalba apie restituciją. Galima sakyti, tai ir pagrindinė šio numerio tema – bandome grąžinti skolas dokumentiniam kinui, kuris dažniau nepastebimas, jam skiriama mažiau dėmesio. Juk čia nėra blizgučių, skandalų ir kitokio triukšmo. Dokumentinis kinas retai siūlo eskapizmą, atvirkščiai – skatina pažinti tikrovę, nuo kurios esame linkę bėgti visais įmanomais būdais...
Aistė Račaitytė pristato daugeliui tikriausiai mažai girdėtas režisieres – Trinh T. Minh-ha ir Tatianą Huezo, pasižyminčias savita kino perspektyva. Živilė Pipinytė rašo apie vieną svarbiausių šiuolaikinio dokumentinio kino režisierių Viktorą Kosakovskį. Pasak jos: „Tik Kosakovskis gali taip filmuoti pasaulį, kuriame gyvename. Tik jis gali taip parodyti vikšrą, kuris netrukus virs peteliške, kad atrodytų, jog vikšras suvokia vaidinąs Kosakovskio filme. Kad tai suvokia Čilės kalnuose paskui savo šeimininką tarsi iš paskos Hamelno dūdelei sekančios katės ar oriai iš tvartelio Baikalo pakrantėje išeinanti karvė.“
Narius Kairys rašo apie šių laikų „dievo akį“ – stebėjimo kameras – ir prieina prie išvados, kad, „patys to neįtardami, visiškai atsitiktinai tapome begalinio dokumentinio filmo veikėjais ir veikėjomis. Filmo, kurio niekas niekada taip ir neišvys, nebent nedidelius jo fragmentus. Bet juk užtenka vos pusantros sekundės, kad susidarytum visą vaizdą.“
Kino teatro skiltyje pristatomi įvairiuose Lietuvos festivaliuose rodyti ar rodomi filmai taip pat pateikia tam tikrą šiuolaikinio dokumentinio kino vaizdą. Rūta Birštonaitė, Rasa Paukštytė, Neringa Kažukauskaitė rašo apie meistrų Fredericko Wisemano, Nicolas Philibert’o ir Marco Bellocchio filmus. Santa Lingevičiūtė, Elena Jasiūnaitė, Justinas Šuliokas – apie Raoulo Pecko „Sidabrinio dolerio kelią“, Lolos Arias „Buenos Airių panas“, Guillaume’o Cailleau ir Beno Russelo „Tiesioginį metodą“ ir kt.
Lietuvių filmotekoje Elena Jasiūnaitė pristato Lauryno Bareišos „Seses“, rugpjūtį Lokarno kino festivalyje pažymėtas apdovanojimais už geriausią režisūrą ir aktorių ansamblį. O „Auksiniu leopardu“ įvertinta Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ tikriausiai lauks kitų metų pavasario.
Neringa Kažukauskaitė kalbina Kristiną Sereikaitę ir Liną Mikutą, kurie „Scanoramoje“ pristatys naują filmą – „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“. Jie pasakoja apie tai, kas įkvepia, domina, apie savo darbo principus ir apskritai požiūrį į dokumentinį kiną. Danieliaus Kokanauskio, dirbusio prie gausybės ne vien lietuviškų filmų, pokalbis su Jore Janavičiūte – tarsi trumpas šiuolaikinės montažo režisūros kursas.
Kino istorijose latvių kinotyrininkė Zane Balčus pristato dokumentalistą Ansį Epnerį, kurio retrospektyvą rodė VDFF. Stebina šio režisieriaus interesų aprėptis ir kine, ir gyvenime. O Izoldos Keidošiūtės straipsnis palydi amžinatvėn Alainą Deloną...
„Kinas“