Kinas

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Prieš gerus dvidešimt metų „Kino pavasarį“ atidarė Bruno Dumont’o „Žmonija“ (1999) – niūrus, jautrus, filosofiškas filmas apie policininką, Prancūzijos šiaurės kaime tiriantį mažos mergaitės nužudymą. Į atidarymą susirinkusi puošni publika liko didžiai nepatenkinta. „Žmonija“ jai pasirodė ne tik pernelyg sudėtinga, bet ir nepadori – pedofilijos tema Lietuvoje dar nebuvo linksniuojama. Tada Dumont’as buvo šlovės zenite – Kanų prizai ir kontroversiški, depresyvios nuotaikos pritvinkę filmai, kad ir debiutinis „Jėzaus gyvenimas“ (1997), ne tik pelnė jam pripažinimą, bet ir prikabino filosofo, kuris gilinasi į blogio ištakas žmoguje, etiketę.

Vitalij Binevič

Nauji filmai – „Šypsena 2“

Gana gera idėja – pamaniau aš, pamatęs filmo „Šypsena 2“ („Smile 2“, rež. Parker Finn, JAV, Kanada, 2024) anonsą. Istorija apie popmuzikos žvaigždę, kurią apsėda demonas, užvaldantis, kai nusižudai kitų žmonių akivaizdoje, atmintyje iš karto sužadino asociacijas su kultiniu japonų režisieriaus Sion Sono filmu „Savižudžių klubas“ („Jisatsu sâkuru“, 2001), kuriame savižudybės „užkratas“ perduodamas per fone nuolat įkyriai skambančią popmuziką. Štai puiki galimybė išsakyti aštrią populiariosios kultūros kritiką ir susieti ją su žmonių idiotizacija, mus visus paverčiančia negalvojančiais ir malonumų ieškančiais numirėliais!

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

2005-aisiais Marco Forsterio filmą „Pasilik“ (LRT, 23 d. 00.10) amerikiečių kritikai pavadino itin menišku trileriu – tokia sudėtinga tada jiems pasirodė pasakojimo struktūra. Kita vertus, vienbalsių vertinimų „Pasilik“ nesulaukė. Jis labiau iš tų filmų, kurie žiūrovus padalija. „Pasilik“ veikėjai yra psichiatras Semas Fosteris (Ewan McGregor), kurio „specializacija“ – sunkiausi atvejai, ir studentas Henris Letamas (Ryan Gosling), girdintis galvoje balsus ir pareiškiantis, kad po trijų dienų nusižudys.

Magnusas von Hornas apie „Merginą su adata“

Magnusas von Hornas gimė 1983 m. Geteborge, baigė Lodzės kino mokyklą ir liko gyventi Lenkijoje. Visi trys jo vaidybiniai ilgametražiai filmai sulaukė tarptautinių kino festivalių dėmesio, jie rodyti ir Lietuvoje. Šiemet „Scanorama“ pristato režisieriaus filmą „Mergina su adata“ („Pigen med nålen“, Danija, Lenkija, Švedija), kurio premjera įvyko Kanų konkursinėje programoje ir kuris rudenį Gdynėje vykstančiame Lenkų vaidybinių filmų festivalyje surinko bene daugiausia prizų, tarp jų „Sidabrinius liūtus“ bei apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą, muziką, kostiumus, scenografiją ir už geriausią antrojo plano moters vaidmenį danų aktorei Trine Dyrholm.

Ignas Zalieckas

Lietuviškas kinas Prancūzijoje

Smagu pradėti nuo minties, kad lietuviškas kinas užima vis svarbesnę vietą prancūziškoje aplinkoje. Tai galima drąsiai sakyti, net jei neminėtume Jono Meko ar kitų prancūzams pažįstamų mūsų šalies režisierių. Lietuvos kultūros sezonas, akivaizdu, suteikė papildomą impulsą dar didesniam frankofoniškos auditorijos, kritikų ir kultūrinių institucijų, tokių kaip Pompidou meno centras, dėmesiui pritraukti. Per filmų peržiūras, retrospektyvas ir diskusijas visoje Prancūzijoje lietuvių kinas atskleidžia savo gilumą, nagrinėdamas tapatybės ir atminties temas, kurios stipriai rezonuoja šiandieniniame pasaulyje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pabūsiu seksistas: George’as Clooney – labai gražus vyras ir geras aktorius. Bet sensta ir gražūs vyrai (ne tik pažadų nesilaikančios lietuvių socialdemokratės), todėl, manau, Clooney rūpi tapti režisieriumi, juolab kad vaidino pas geriausius ir galėjo iš jų mokytis. „Švelnus baras“ (LRT, 17 d. 22 val.) – trečias jo režisuotas filmas, kurio pagrindu tapo amerikiečių žurnalisto, rašytojo, Pulitzerio premijos laureato J.R. Moehringerio autobiografinis romanas.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Atmintis“

Režisieriaus Michelio Franco filmai įprastai kelia asociacijas su pasakojimais apie žiaurią realybę. Jie šokiruojantys, brutalūs, personažų pasaulis – be gėrio, atjautos ar teisybės, jų laimė laikina ir apgavi, o nesėkmė visada tyko už kampo. Vis dėlto aštuntasis ilgametražis režisieriaus filmas „Atmintis“ („Memory“, JAV, Meksika, 2023) yra kitoks, siūlantis viltį, net jei ši ir labai trapi.

Živilė Pipinytė

„Scanorama“ rodo tris klasikinius gruzinų filmus

Gruzinų kino fenomenas – mįslingas kino istorijos reiškinys. Sunku suprasti, kaip mažoje „Gruzija-film“ kino studijoje vienu metu galėjo dirbti ir nacionalinio kino idėją puoselėti tiek daug skirtingų režisierių. Jie kūrė įvairių stilių, žanrų ir kino kalbos filmus, kuriuose susiliejo poezija, filosofija, humoras ir unikali gruzinų kultūra. Filmai buvo skirtingi, bet visi pasižymėjo laisva jų kūrėjų dvasia. Ne vieną žiūrovą tie filmai skatino ilgėtis niekad nematytos mitinės Gruzijos. Šiemet „Scanorama“ tęsia pažintį su klasikiniu gruzinų kinu ir pristato tris filmus, kuriuos 7–8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė Tengizas Abuladzė ir Otaras Joselianis. Jie bus rodomi 35 mm juostoje.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Mokinys“

Šiandien geriausia produkto reklama – iš oro sukeltas skandalas, skatinantis visuomenę ir įvairiausius influencerius šurmuliuoti internetinėje realybėje. Apskritai, regis, gyvename nuo skandalo iki skandalo. Net nebesvarbu, ar produktas kokybiškas, niekam tai neįdomu, svarbiausia – drumsti ir taip seklius vandenis. Štai naujausias Ali Abbasi filmas „Mokinys“ („The Apprentice“, Kanada, Danija, Airija, 2024), kurio premjera įvyko Kanuose, – dvigubai skandalingas: pirmiausia dėl pasirinkto herojaus, antra – dėl esą teisinių trukdžių ir grasinimų prieš filmui pasirodant.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žinau, kad fanfaros nešaudo, nes trimitas ar juo atliekama muzika šaudyti negali. Bet frazė, kuria netrukus po rinkimų „Dienos temą“ su šalies prezidentu pradėjo LRT žurnalistė, simboliškai apibūdina groteskišką situaciją, kurioje atsidūrė Lietuva. Kai meluoja ir rinkimus laimėjusieji, ir aukščiausia valdžia, o naivūs rinkėjai krapšto pakaušį, taip ir nesuprasdami, ar pykti, ar juoktis. Galiu tik pasišaipyti iš apgautųjų, patikėjusių pseudokairiąja partija, kuri, regis, niekad nevykdė savo pažadų, o jos pirmininkė įžeidė ne vieną pagyvenusią moterį, pasakiusi, kad būdama šešiasdešimt ketverių yra ligota pensininkė ir gerai jausis tik Europos Parlamento globos namuose. Laimėjusi partija tą melą prarijo ir net palaikė. Todėl neabejoju, kad, žiūrint į naujai išrinktą Seimą ar būsimą Vyriausybę, ilgam išliks svetimos gėdos jausmas. Gal net ketverius metus.