Neatsargios komedijos

Gruzinų kino fenomenas – mįslingas kino istorijos reiškinys. Sunku suprasti, kaip mažoje „Gruzija-film“ kino studijoje vienu metu galėjo dirbti ir nacionalinio kino idėją puoselėti tiek daug skirtingų režisierių. Jie kūrė įvairių stilių, žanrų ir kino kalbos filmus, kuriuose susiliejo poezija, filosofija, humoras ir unikali gruzinų kultūra. Filmai buvo skirtingi, bet visi pasižymėjo laisva jų kūrėjų dvasia. Ne vieną žiūrovą tie filmai skatino ilgėtis niekad nematytos mitinės Gruzijos. Šiemet „Scanorama“ tęsia pažintį su klasikiniu gruzinų kinu ir pristato tris filmus, kuriuos 7–8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė Tengizas Abuladzė ir Otaras Joselianis. Jie bus rodomi 35 mm juostoje.

Tengizas Abuladzė (1924–1994) laikomas ryškiausiu gruzinų neorealizmo kūrėju, bet labiausiai jis išgarsėjo triptiku „Meldimas“ (1967), „Troškimų medis“ (1977) ir „Atgaila“ (1984), kuriam būdinga poetinė, alegorijų prisodrinta kino kalba. Todėl visi šie filmai buvo draudžiami, cenzūruojami ir iki žiūrovų keliavo ne vienus metus.

Nespalvoto „Meldimo“ pagrindas – poeto Važos-Pšavelos (1861–1915) kūriniai. Poetas yra ir pagrindinis filmo herojus, pasaulį matome jo akimis. Poetas pasauliu nusivylęs. Jis supranta, kad gėris pralaimi, kad triumfuoja blogis, ir nusprendžia, jog nebeliko prasmės kovoti. „Meldime“ kalbama eilėmis ir rodoma daug prievartos, mirties, kai atimama žmogaus ar gyvūno gyvybė. Bet mirtis yra ir natūrali filmo veikėjų – kalniečių ar miesto buržuazijos atstovų – gyvenimo dalis: jie paklūsta ne tik gamtos, bet ir neapykantos, kraujo keršto ciklams. Tik sąžinė nepaklūsta niekam.

Ypatingą poeto ir filosofo žvilgsnį perteikia ukrainiečių operatoriaus Aleksandro Antipenkos kamera: grafiškuose kadruose ji jautriai rodo gėrio ir blogio – šviesos ir tamsos susidūrimą, fiksuoja skirtingas materijos faktūras, kalnuose įsikūrusių chevsurų kaimų ir jų akmeninių bokštų monumentalumą, gyventojų ritualus. Netikėti rakursai pabrėžia unikalią filmo erdvę – ji kartu ir reali, ir egzistuojanti tik poeto eilėse. Kartais „Meldimo“ kadrai primena laike atgyjančias freskas, kartais – viduramžių misterijas.  

„Troškimų medis“ prasideda ryškiais kadrais (operatorius Lomeras Achvledianis) – žydinčių aguonų lauke gaišta baltas arklys. Jis dar bando stotis, bet krinta ant žemės. Iš akies rieda ašara. Arklio šeimininkas tikisi kaimo seniūno pagalbos, bet šis sako, kad nereikia kankinti arklio, ir prideda peilį jam prie kaklo – kadrą užlieja raudona spalva... Įsimena visi šios filosofinės parabolės personažai. Nors filmo kūrėjai ir apsidraudžia, esą tai vaizdeliai iš priešrevoliucinio Gruzijos kaimo, Abuladzės filme kaimas tampa modeliu pasaulio, kuriame gyvena teisuoliai ir neteisingieji, turtingieji ir vargšai, kvaileliai, keistuoliai ir apsėstieji. Vienas jų ieško medžio, galinčio išpildyti visus troškimus.

Istorijų filme daug, bet tik vieną stebime nuo pradžios iki pabaigos: gražuolės Marikos ir Gelos meilei nebus lemta išsipildyti. Mariką ištekins už kito, turtingo ir įtakingo, o finale už vis dar gyvus jausmus Gelai ją pasmerks, ves per kaimą atbulą, apmėtys purvais, tyčiosis ir žemins. Tačiau paskutiniuose „Troškimų medžio“ kadruose Abuladzė rodys sugriuvusių Marikos namų vietoje išaugusį granato medį, nusėtą raudonais žiedais, o už kadro nuskambės klausimas: „Iš kur į pasaulį ateina grožis?“ Abuladzė į jį ir kitus tokius pat svarbius klausimus leis atsakyti patiems. Gal todėl režisieriaus filmai ir nesensta, stebindami gebėjimu išnaudoti visas, kartais jau net pamirštas, kino kalbos galimybes.

Dažnai sakoma, kad Otaras Joselianis (1934–2023) visą gyvenimą kūrė vieną filmą, nesvarbu, ar dirbo Gruzijoje, ar Prancūzijoje. Vėlyvųjų Joselianio filmų herojai primena Pirosmanio puotautojus: jie niekur neskuba, nes prieš juos – visa amžinybė. Jie neturi didelių ar juolab politinių ambicijų, jie tarsi gyvena rojuje ir mėgaujasi gyvenimu – vynu ir muzika. Joselianio pasakoje kiekvienas ras sau vietos. Bet ankstyvajame filme „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970) režisierius, regis, dar bando truputį moralizuoti, nors pasakos motyvas skamba jau pavadinime – tai „Gyveno kartą senelis ir senelė...“ gruziniškas atitikmuo.

Joselianis filmą „Gyveno strazdas giesmininkas“ vadino „neatsargia tragedija“. 1974 m. atskira knyga išleistame jo scenarijuje radau ir interviu su režisieriumi, kur į klausimą, kaip gimė filmo sumanymas, Joselianis tvarkingai atsako: „Egzistuoja gana paplitęs tipas žmonių, kurie atrodo neįtikėtinai veiklūs ir aktyvūs. Jie labai judrūs, dinamiški, lengvai pereina nuo vieno darbo prie kito, vienu metu palaiko ryšius su daugybe draugų ir pažįstamų. Savo aktyvumu jie mums net kelia tam tikrą pavydą ir susižavėjimą, nes atrodo kaip veiksmo žmonės. Tačiau jei susumuotume visus jų darbus ir poelgius, paaiškėtų, kad neįtikėtino šių žmonių judrumo ir superaktyvumo rezultatas yra nulinis, nes, skirdami visas jėgas daugybei smulkių darbų ir nebūtinų pažinčių, jie nespėja įgyvendinti viso to, kas juose geriausia ir vertingiausia. Kartais tarp jų sutinkame net labai simpatiškų, gerų ir, svarbiausia, gamtos dosniai apdovanotų žmonių.“  

Filme „Gyveno strazdas giesmininkas“ Joselianis rodo kompozitorių ir muzikantą Giją. Šis groja mušamaisiais orkestre, bet didesnę jo gyvenimo dalį užpildo daugybė nereikalingų darbų, paslaugų, susitikimų, o tikrai svarbūs darbai, kad ir seniai suplanuoto kūrinio rašymas, atidedami ateičiai. Iš tikrųjų Joselianis kalba, kad net ir vadovaujantis kilniais tikslais ar noru padėti kitiems negalima atidėlioti planų ir apskritai gyvenimo, nes viskas gali pasibaigti staiga.

„Gyveno strazdas giesmininkas“ sugrąžina į Naujosios bangos laikus, kai filmas gimsta miesto gatvėse ir realiose erdvėse, kai vaidina neprofesionalūs aktoriai, kai herojų lūkesčiai ir buitis atkuriami matematiškai tiksliai (šiaip ar taip, prieš tapdamas režisieriumi Joselianis studijavo matematiką), o viską gaubia ironiška ir nostalgiška atmosfera, skausmingai atpažįstama net praėjus penkiasdešimčiai metų po to, kai pamatei filmą pirmą kartą.