Kinas
Režisieriaus Michelio Franco filmai įprastai kelia asociacijas su pasakojimais apie žiaurią realybę. Jie šokiruojantys, brutalūs, personažų pasaulis – be gėrio, atjautos ar teisybės, jų laimė laikina ir apgavi, o nesėkmė visada tyko už kampo. Vis dėlto aštuntasis ilgametražis režisieriaus filmas „Atmintis“ („Memory“, JAV, Meksika, 2023) yra kitoks, siūlantis viltį, net jei ši ir labai trapi.
Iš pavadinimo nesunku atspėti, kad tai filmas apie atmintį bei prisiminimus – gražius, nepatikimus, skaudžius, prarastus – ir kaip jie formuoja tai, kuo mes esame. Atmintis žaidžia žaidimus su filmo herojais. Silviją (Jessica Chastain) persekioja prisiminimai apie žiaurią praeitį ir ji gyvena nuolat jausdama baimę. Solas (Peter Sarsgaard) bijo tik ateities – dėl anksti prasidėjusios demencijos jis po truputį praranda atmintį, o kartu su ja netrukus neišvengiamai praras ir patį save. Silvija nuolat bando užsimiršti, o Solas stengiasi viską užsirašyti – kad prisimintų.
„Atminties“ pasaulio ir svarbiausio konflikto pagrindas – prieštaravimai. Tai ne tik atmintis ir užmarštis – dvi medalio pusės, sujungiančios pagrindinius filmo personažus. Savo vaidmenį čia atlieka ir jų aplinka. Išskyrus Silvijos dukterį Aną (Brooke Timber), brandžią ir beatodairiškai palaikančią dažnai neracionaliai besielgiančią mamą, kiti jos šeimos nariai geriau žino, kaip tvarkytis su praeities traumomis: nepripažinti ir nekalbėti, nes tai nepatogu, gėdinga ir griauna laimingos šeimos įvaizdį. Tokie pat ir Solo brolis su dukterėčia – geriau žinantys, kaip elgtis su liga ir tokiu trapiu jam dar likusiu laiku. Vis dėlto ironiška čia tampa scena, kai Silvijos motina paklausia Solo, ar šis žinąs, kad Silvija – sunkiai serganti moteris.
Neįprasta meilės istorija iš pirmo žvilgsnio gali provokuoti ar kelti klausimą apie tokių santykių etiką (ką ir daro Solo aplinka). Tačiau netrukus tampa akivaizdu, kad provokacija nėra režisieriaus tikslas. Solui dėl savo būklės nelieka nieko kito, kaip tik gyventi dabartimi, – tai atveria naują gyvenimo perspektyvą Silvijai, kuri savo ruožtu Solo nemato tik kaip sunkiai sergančio žmogaus. Šiuose santykiuose per užsimezgančią meilę ir didėjantį pasitikėjimą savimi gyti ima abu.
Nuolat kartojasi scena, kai Silvija buto duris užrakina keliomis spynomis (jas matome ir ant jos kambario durų), net būdama namuose įjungia signalizaciją. Kuo daugiau kartų stebime šį procesą, tuo darosi aiškiau, kad Silvija nuo ją įskaudinusio pasaulio užsisklendusi ir savo viduje. Franco po truputį, detalėmis, niuansais (pvz., Silvija kviečiasi šaldytuvo meistrę, o ne meistrą) kuria savo personažus ir pasakoja jų istorijas. Net ir filmo veiksmas rutuliojasi iš lėto, intensyvesnis jis tik paskutiniame trečdalyje – režisierius kviečia žiūrovą tapti vidinių personažų konfliktų stebėtoju, nes filme jie daug svarbesni nei išoriniai.
Personažus į naują lygmenį pakylėja filmo aktorių duetas. Jessica Chastain subtili, slopinanti emocijas, daranti viską, kad išvengtų kalbėjimo apie savo praeitį ir traumas. Tačiau net nebyliose scenose lengva suprasti viską, kas verda jos galvoje, kokios gyvos jos traumos, verčiančios bijoti, įtarinėti kiekvieną nepažįstamąjį, iškreipiančios prisiminimus, neleidžiančios jaustis saugiai. Geranoriška Peterio Sarsgaardo šypsena ir ramiu tonu kartojamas „nežinau“ maskuoja bejėgiškumą ir jaučiamą neteisybę – jis pamiršta savo vardą, gyvenamąją vietą, nebegali pažiūrėti net filmo, nepamiršęs jo pradžios. Nepaisant to, pirmame plane atsiduria ne sergantis žmogus, o vyras, kuris ieško saugumo, švelnumo ir beatodairiškai, nepaisant jį ribojančių galimybių, stengiasi palaikyti moterį, kurią pamilo. Dviejų suaugusių, gyvenimo išvargintų žmonių tarpusavio meilę geriausiai atskleidžia ne žodžiai (apie savo santykius filme jie apskritai nekalba), o maži, švelnūs jų tarpusavio gestai.
„Atminties“ Niujorkas visai neprimena švytinčio, prabangaus skubančių stilingų žmonių miesto. Jis šaltas, nykus, net skurdus, atliepiantis pasaulį, kokiame jaučiasi gyvenanti Silvija. Muzika filme skamba retai (nors pasikartojanti daina tampa personažų meilės leitmotyvu) – dažniau girdime natūralius aplinkos garsus. Operatoriaus Yves’o Cape’o kamera visada išlaiko atstumą nuo personažų, rodo juos bendrais planais, šonu, šešėlyje, taip sustiprinant jų atsiskyrimo, užsisklendimo įspūdį. Kamera nepriartėja ir nepuola savo personažų guosti net tada, kai per šeimos susitikimą į dienos šviesą iškyla ilgai slėpta tiesa, o Silvija apsipila ašaromis. Dėl kadre pabrėžtinai jaučiamos Silvijos vienatvės, jos beviltiškumo kartu tai ir viena emociškai paveikiausių filmo scenų.
Franco kuria sudėtingą dramą apie traumas, ligas, šeiminius konfliktus. Ir, žinoma, atmintį, kuri jam yra viskas santykiuose: kuriant bendrus atsiminimus kartu, mokantis atleisti – užmirštant padarytas skriaudas. Tačiau režisierius sau neleidžia nuklysti į emocinį patosą, perteklinius konfliktus ar moralizavimą – svarbiausia lieka pasakojimas apie du žmones, kurie ties riba tarp atminties ir užmaršties kartu randa ramybę, ir visai nesvarbu, kad ji labai laikina. Net jei filmas nepasirodys dviprasmiškas (nors erdvės tam yra), „Atmintis“ užduos nemažai klausimų, į kuriuos pats žiūrovas turės rasti atsakymą. Ir šis tikrai bent kurį laiką išliks atmintyje.
