Kinas

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Eretikas“

Abejonė ir tikėjimas – kiekvieno iš mūsų gyvenimo palydovai. O štai naujausias scenaristų ir režisierių Scotto Becko ir Byano Woodso siaubo trileris „Eretikas“ („The Heretic“, JAV, Kanada, 2024) savo reklaminiame šūkyje kviečia abejoti viskuo, ypač religija. Taigi vieną dieną dviem jaunoms mormonėms seserims Barns (Sophie Thatcher) ir Pakston (Chloe East), pasibeldusioms į Kolorado priemiesčio namo duris, teks strigti ne tik egzistenciniuose įsitikinimų, vertybių, bet ir išgyvenimo (tikrąja šio žodžio prasme) labirintuose.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kad artėja metų pabaigos šventės, primena ne tik miestų eglučių lenktynės (kai nėra apie ką kalbėti, galima pasikalbėti apie spindinčią eglę), bet ir nykios televizijų programos, kur daug įvairaus plauko apdovanojimų ir juos teikiančių politikų bei valdininkų. Galvoje vis sukasi mintis, kad atėjo laikas teikti apdovanojimus už beprasmiškiausius metų darbus. Kiekvienas lietuvių politikas ar politikė, įvairūs valdininkai (nors kas perspjaus Vilniaus savivaldybės žvaigždes?) ir net menininkai galėtų dalyvauti konkurse.

Mati Diop apie „Dahomėją“

Lietuvos kino teatruose dar galima pamatyti Berlyno kino festivalyje „Auksiniu lokiu“ apdovanotą dokumentinį filmą „Dahomėja“ („Dahomey“, Prancūzija, Senegalas, Beninas, Singapūras, 2024). Prancūzų ir senegaliečių kilmės režisierės Mati Diop filmas pasakoja apie kolonializmo laikais išgrobstytų Afrikos lobių restituciją. 26 Dahomėjos karalystės kultūros vertybės keliauja iš Prancūzijos muziejaus saugyklos į dabartinį Beniną, kur jas po 130 metų pasitinka jau visiškai pasikeitusios šalies visuomenė. Šiame vaidybinio ir dokumentinio kino formas laisvai siejančiame filme keliami kultūros paveldo klausimai rezonuoja ne vien Prancūzijoje ar buvusiose jos kolonijose. Filmo režisierė Mati Diop dalinasi savo asmeniniais motyvais kalbėti apie postkolonializmą, filmavimo aplinkybes ir drąsias kūrybines strategijas.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Gardutė“

Pietų Korėjos meistras Hong Sang-soo savo studentams nuolat primena vengti pernelyg plačių ir tolimų temų, nes pusiaukelėje gali paaiškėti, kad nuklysta nuo pagrindinio kelio. Šio patarimo pavyzdžiu, kai kuriama apie tai, kas artima ir pažįstama, galima pavadinti Eglės Vertelytės komediją „Gardutė“. Nors režisierė teigė kūrusi istoriją galvodama apie lietuvišką publiką ir aktualijas, filmas buvo atrinktas į Kotbuso kino festivalį, vėliau parodytas Korke ir Talino „Juodosiose naktyse“. Kotbuso festivalis nuo pat gyvavimo pradžios orientavosi į kokybišką Rytų Europos kiną, bandydamas ne tik parodyti arthauzinius šio regiono filmus, bet ir perteikti platesnį kontekstą, įtraukdamas kuo įvairesnius žanrus, filmus, skirtus plačiajai auditorijai, jei jų turinys ir forma atrodydavo originalūs.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Kai ateina ruduo“

François Ozonas beveik kasmet grįžta su nauju filmu. Nors režisierius nenustoja eksperimentuoti su temomis ir žanrais, taip vis perkurdamas save iš naujo, sunku nuneigti, kad jis mėgsta analizuoti tamsiąsias žmonių puses ir jų (dažnai gana lanksčią) moralę. Šį kartą iš žaismingos „Mano nusikaltimo“ teismo salės Ozonas keliasi į mažą Burgundijos kaimelį. Tik Ozonas nebūtų Ozonas, jei jo rudeniškos idilės nesukrėstų nelaimė. Ar nusikaltimas?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Penki velniai“ (LRT Plius, 12 d., 21.33) iš pradžių gali pasirodyti kaip pasakojimas apie nuobodoką vieno Prancūzijos provincijos miestelio šeimos gyvenimą. Režisierė Léa Mysius kortas atskleidžia pamažu – ji rodo savo pasaulyje užsidariusią dešimtmetę Viki (Sally Dramé), jos santykius su motina Žoana (Adèle Exarchopoulos) ir tėvu Džimiu (Moustapha Mbengue). Bet greitai tampa aišku, kad mergaitė sugeba neįtikėtinai jausti kvapus ir juos renka. Kai namuose pasirodo ilgai nematyta tėvo sesuo Džiulija (Swala Emati), tariama ramybė staiga subliūkšta. Viki vagia nekviestos viešnios kvapą ir įgyja būdą pasiekti praeitį, kurioje eis tėvų ir Džiulijos istorijos takais ir supras, kad galėjo negimti.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Egle Vertelyte

Režisierės ir scenaristės Eglės Vertelytės debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Stebuklas“ (2017) premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, vėliau juosta apkeliavo dar kelias dešimtis tarptautinių festivalių. Lietuvoje ši tragikomiška istorija, nutikusi pirmaisiais nepriklausomybės metais, pelnė net keturias „Sidabrines gerves“, tarp jų ir už geriausią scenarijų bei režisūrą.

Paulina Drėgvaitė

Nauji filmai – „Gladiatorius 2“

Apie antrą „Gladiatoriaus“ („Gladiator“, rež. Ridley Scott, 2000) dalį imta kalbėti beveik iškart po pirmojo filmo pasirodymo. Suprantama: juosta, su kuria nebuvo siejama daug vilčių, tapo didžiuliu hitu ir susižėrė penkis „Oskarus“, tarp jų – geriausio filmo ir geriausio aktoriaus apdovanojimą, atitekusį Russellui Crowe ir įtvirtinusį jo kaip Holivudo žvaigždės statusą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Seniai neturiu iliuzijų, bet galiu suprasti Mounios Akl filmo „Kosta Brava, Libanas“ (LRT Plius, gruodžio 5 d. 21.33) herojus, gyvenančius netolimoje ateityje. Jie nori iš užteršto, politinių krizių, karų, milžiniškos infliacijos išsekinto Beiruto pabėgti į kalnus, atsiriboti nuo pasaulio, gyventi paprastai ir ekologiškai. Soraja ir Validas bei jų vaikai tiki idilės galimybe. Tik tai, nuo ko bėgo, ir vėl atsiranda už jų namo tvoros. Tai ir pas mus žinomas reiškinys – neva ekologiškas sąvartynas.

Santa Lingevičiūtė

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros

Šių metų „Scanorama“ pristatė keturias ilgametražes lietuviškas premjeras: visi filmai dokumentiniai, kai kurie – bendros gamybos. Apmaudu, kad kai kurių filmų premjeros ir pristatymai vyko tuo pat metu skirtinguose kino teatruose. Štai kino kritikams teko egzistencinė dilema: rinktis Vitos Marios Drygas filmą „Pavojaus zona“ („Danger Zone“, Lenkija) ir po jo vykusią be galo gyvą diskusiją ar Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmą „Paskutinis rokenrolas“ („Art Born In Agony“, rež. Elizabete Gricmane, Ramunė Rakauskaitė) – lietuvišką festivalio premjerą.