Kinas
Smagu pradėti nuo minties, kad lietuviškas kinas užima vis svarbesnę vietą prancūziškoje aplinkoje. Tai galima drąsiai sakyti, net jei neminėtume Jono Meko ar kitų prancūzams pažįstamų mūsų šalies režisierių. Lietuvos kultūros sezonas, akivaizdu, suteikė papildomą impulsą dar didesniam frankofoniškos auditorijos, kritikų ir kultūrinių institucijų, tokių kaip Pompidou meno centras, dėmesiui pritraukti. Per filmų peržiūras, retrospektyvas ir diskusijas visoje Prancūzijoje lietuvių kinas atskleidžia savo gilumą, nagrinėdamas tapatybės ir atminties temas, kurios stipriai rezonuoja šiandieniniame pasaulyje.
Lietuviško kino tapatybės paieškos
Prieš pat Audriaus Stonio filmų retrospektyvą Pompidou meno centre susitikome su Jana Mikulevič, Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja. Pasak jos, šiandien viena pagrindinių diskusijų, susijusių su lietuvių kinu, yra apie nacionalinio filmų archyvo ar sinematekos nebuvimą. Tai realybė, kuri išskiria Lietuvą iš daugelio kitų Europos šalių, turinčių filmų archyvus. Tarp jų ir Prancūzija. Dėl prancūzų dėmesio lietuviškam kinui ši diskusija tampa dar ryškesnė. „Prancūzija turi seną filmų archyvų tradiciją, o Lietuvoje mes dar tik svajojame ir planuojame. Turime viziją, bet kol kas trūksta vienijančios organizacijos, kuri galėtų rūpintis mūsų kino paveldu dar plačiau, nei tai darome dabar. Manau, ateityje ja galėtų tapti Lietuvos kino centras“, – svarsto Jana Mikulevič.
„Mes daug dirbome su filmų restauravimu, norėdami pristatyti klasikos kūrinius, kuriuos tarptautinė auditorija, šiuo atveju ir Prancūzijos, tik pradeda atrasti“, – sako Mikulevič. Jau dabar matyti, kad tokie lietuvių režisieriai kaip Arūnas Žebriūnas sulaukia dėmesio Prancūzijoje, jo filmas „Gražuolė“ (1969) ir kiti neseniai restauruoti kūriniai žiūrovus suintrigavo. Padeda ir tai, kad būtent šis filmas turi platintojus Prancūzijoje. Vykstant Lietuvos kultūros sezonui galima pastebėti, jog prancūzų publika dažnai būna nustebinta, kad ribotų išteklių šalyje pasiekiama tokia aukšta kokybė.
Pasak Mikulevič, Lietuvos klasikinis kinas pasaulinei auditorijai mažai žinomas. Toks filmas kaip „Jausmai“ (1968), režisuotas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos, prancūzams padarė neišdildomą įspūdį. Auditorija, žiūrėjusi šį filmą, pasak pašnekovės, apibūdino „Jausmus“ kaip meistrišką kūrinį, filmas prancūzus sužavėjo meniniu ir emociniu gyliu. Jį pamatę prancūzų kritikai ir žiūrovai stebėjosi, kad jis nebuvo plačiai pristatytas anksčiau.
Audrius Stonys Pompidou meno centre
Kitas lietuvių kino akcentas Prancūzijoje – dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmų retrospektyva Pompidou meno centre. Kūrėjas žinomas dėl savo meditatyvaus, vizualiai poetiško stiliaus, tai pabrėžė ir vienas didžiausių Prancūzijos dienraščių „Le Monde“: ,,Stonys praktikuoja dokumentinio kino formą, kai nesitenkinama vien tik tikrovės fiksavimu, bet ieškoma pasaulio sielos, slypinčios už efemeriškų ir sklandančių pavidalų. Jo filmuose atsiskleidžia tolimosios šiaurės mistika, kuklaus gyvenimo milžiniškose platybėse, gamtos, apgaubtos stebuklingų atspindžių, melancholiško blyškumo poliarinės šviesos, prislopinto kito pasaulio aido specifika. Šis ryšys susiejamas su virpančiu jautrumu, subtilia išmone, akimirkos pojūčiu“, – rašo Mathieu Macheret.
Savo straipsnyje „Audrius Stonys, dokumentikos kūrėjas, žengiantis už realybės ribų“ jis teigia, kad „Audriaus Stonio kūryba aiškiai skirstoma į du laikotarpius: nuo ant juostos kurtų filmų iki skaitmeninio vaizdo tūkstantmečių sandūroje. Jo nespalvoti filmai, kurių vaizdai, regis, ateina iš amžių glūdumos, iš pradžių atrodo kaip grynos vizualinės poemos.“
Tam pritaria ir Caroline Zéau, kino dėstytoja, mokslų daktarė, dokumentinio kino istorijos ir estetikos specialistė. Retrospektyvos pristatyme Pompidou meno centro interneto puslapyje ji teigia: „Lietuvos žmonės, kurie per ilgai buvo netekę savo istorijos, laukė, kol kinas taps jų veidrodžiu, tokiu, kokio jie nusipelnė. Ši istorija Baltijos šalių kino kūrėjams, „kūrusiems už geležinės uždangos“, kurių įpėdinis yra Audrius Stonys, liepia saugotis sovietinio režimo diskredituoto diskurso: žodžiai meluoja, bet vaizdai šlovina tikrovės transcendenciją.“
Lietuvių queer kinas
Lietuvių kinas taip pat atkreipė šių metų „Chéries-Chéris“, garsiausio Paryžiaus LGBTQ+ filmų festivalio, vyksiančio lapkričio viduryje, dėmesį. Prancūzų žiniasklaida, įskaitant „Vogue“, giria lietuvių filmų, nagrinėjančių LGBTQ+ temas, drąsą ir emocinį gylį. Mados žurnalas juos apibūdina kaip išskirtinai drąsius. Vienas iš specialiosios programos filmų – Romo Zabarausko „Rašytojas“ (2023). Jis įkvėptas Louiso Malle’o filmo „Mano vakarienė su Andre“. „Rašytojas“ pasakoja apie du buvusius sovietų armijos karius, kurie po dešimtmečių vėl susitinka ir kalbasi apie meilę, netektį bei susitaikymą. „Vogue“ apžvalgoje pabrėžiama, kad lietuvių queer kinas „mažai žinomas plačiajai visuomenei, tačiau jis alsuoja drąsiomis pasakojimo linijomis ir intensyvia emocija“.
Lietuviško queer kino pristatymas „Chéries-Chéris“, kuruotas kartu su Romu Zabarausku, apima keturiolikos pastarųjų metų laikotarpį. Per šiuos kūrinius auditorija ir kritikai gali pamatyti, kaip lietuvių kinas pradeda naršyti anksčiau neatrastas teritorijas, pasitelkdamas drąsias perspektyvas. Tarp pristatomų filmų bus Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015), Jackier Baier „Julija“ (2013). Be to, bus parodyti trys trumpametražiai kūriniai „Porno melodrama“ (2011), „Dear Friend“ (2019), „Happy Next Year“ (2023) – filmus pristatys ir jų autoriai Romas Zabarauskas, Agnė Jokšė, Lukas Kacinauskas.
Kinas pasiekia naujas auditorijas
Lietuvos sezonas Prancūzijoje išplėtė lietuvių kino pasiekiamumą, peržiūros vyko ne tik Paryžiuje, bet ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose. Šis kultūros sezonas leido prancūzų auditorijai susipažinti su lietuvių kinematografiniais naratyvais, skatindamas smalsumą ir diskusijas apie šalies istoriją ir posovietinę tapatybę, iš kurios bandoma išsivaduoti.
Sezono programoje yra keli ne tik lietuvių kino klasikos darbai, apie kuriuos jau užsiminėme, bet ir šiuolaikiniai filmai, rodomi HENRI ir „Cinémathèque Française“ internetinėse platformose, suteikiant virtualią prieigą prie Simonos Žemaitytės ir Giedrės Žickytės filmų. Pasak kino kritikės Sophie-Catherine Gallet, Žemaitytės „Feedback“ (2022) ir Žickytės „Šuolis“ (2020) – du gana novatoriški būdai, kaip papasakoti išeivijos istoriją. Pirmasis filmas sukurtas tik iš vakarietišką muziką grojusio ir uždraustas vinilines plokšteles saugojusio lietuvių garso menininko Sauliaus Čemolonsko vaizdo archyvų. Susidūręs su laisvės suvaržymais, jis nusprendė išvykti pirma į Izraelį, turėdamas suklastotus dokumentus, paskui jam pavyko pasiekti Londoną. Būtent apie šią ilgą išeivio epopėją pasakojama filme. Jį papildo tais metais suklestėjusi technomuzika, susimaišiusi su kasdienybės garsais, kitais muzikiniais momentais, – susiformuoja kakofoniškas, eksperimentinis garso takelis. Jis kuria apibendrinto chaoso įspūdį, perteikdamas ne tik šio išeivio kelionę, bet ir to meto sumaištį.
Kritikė nepamiršta ir Žičkytės „Šuolio“, taip pat pasakojančio apie laisvės siekį. Tai, pasak jos, šnipų filmo verta istorija apie Simą Kudirką, lietuvį jūreivį, kuris, pasinaudojęs sovietų ir JAV laivų susitikimu vidury vandenyno, peršoko į pastarąjį ir tikėjosi išplaukti į laisvę. Kritikę sužavėjo režisierės pasirinkta scenografija: „Ji surado amerikiečių laivą, taip pat Simą Kudirką, o paskui leido jam prieš kamerą suvaidinti šį lemtingą gyvenimo momentą. Taip atgaivinami prisiminimai, o jų suvaidinimas prieš kamerą perteikia Kudirkos kančią ir nerimą.“
Jau dabar galima matyti, kad Lietuvos sezonas Prancūzijoje suteikė lietuvių kinui išskirtinį matomumą. Pasak Janos Mikulevič, tai svarbu Lietuvai, nes lietuviško kino priėmimas Prancūzijoje buvo ir yra teigiamas. Nuo intymių, poetiškų dokumentinių filmų iki istorinių pasakojimų lietuvių kinas perteikia ne tik nacionalinę istoriją, bet ir universalias žmogiškas temas sudėtingame pasauliniame kontekste.
