Pabūsiu seksistas: George’as Clooney – labai gražus vyras ir geras aktorius. Bet sensta ir gražūs vyrai (ne tik pažadų nesilaikančios lietuvių socialdemokratės), todėl, manau, Clooney rūpi tapti režisieriumi, juolab kad vaidino pas geriausius ir galėjo iš jų mokytis. „Švelnus baras“ (LRT, 17 d. 22 val.) – trečias jo režisuotas filmas, kurio pagrindu tapo amerikiečių žurnalisto, rašytojo, Pulitzerio premijos laureato J.R. Moehringerio autobiografinis romanas.
Filmas nukelia į 8-ojo dešimtmečio pradžią. Jaunasis J.R. kartu su mama (Lily Rabe) persikėlė gyventi pas senelius. Jam stinga šeimą palikusio tėvo, kuris būtų pavyzdys ir padėtų spręsti problemas. Tokiu pavyzdžiu tampa dėdė Čarlis (Ben Affleck) – knygų ir geros atmosferos kupino baro „The Dickens“ savininkas. Čarlis jei ir netaps J.R. antruoju tėvu, tai bent pažadins jo meilę literatūrai. Filmas susideda iš trijų dalių. Pirmoji pasakoja apie J.R. (Tye Sheridan) santykius su dėde, antroji – apie studijas Jeilio universitete ir pirmąją meilę, trečioji rodo, kaip J.R. tampa rašytoju. Regis, Clooney sąmoningai nevengia jokių klišių ir prisodrina filmą praeities nostalgijos, kuri paprastai užplūsta rudens savaitgalių vakarais.
Bet galiu suprasti ir Michelio Franco filmo „Saulėlydis“ (LRT Plius, 21 d. 21.33) veikėją Nilą (Tim Roth), kuris nusprendžia nenutraukti atostogų Akapulke ir kartu su seseria Elis (Charlotte Gainsbourg) bei jos vaikais neskristi į mamos laidotuves Anglijoje. Nilas leis dienas paplūdimyje, susidraugaus su žavia meksikiete, nebeatsakinės į svarbius skambučius. Nors iš pradžių Nilo elgesys gali pasirodyti keistas, Franco logiškai ves žiūrovus prie atsakymų į visus klausimus, net jei Timo Rotho Nilo replikoms vargu ar prireiktų dviejų puslapių. Aktorius tiesiog leidžia sekti, kaip jo herojus pasyviai stebi savo žlungantį gyvenimą.
Nors nuorodos į „Mirtį Venecijoje“ ar Vakarų civilizacijos saulėlydį filme akivaizdžios, galiu apsimesti, kad jų nepastebėjau, – man visai užtektų liūdnos Nilo šypsenos. Tik kad Franco niekad nepraleidžia progos pademonstruoti savo socialinį ir politinį angažuotumą, todėl, Nilui mėgaujantis saule ir malonia draugija, paplūdimiu vaikšto ginkluoti kareiviai, viešbučio darbuotojai sėdi prie vieno stalo su samdomu žudiku. Tai Meksika, ir režisierius herojaus likimo posūkį rimuoja su tragiškais šio pasaulio įvykiais. Taip pat Franco rodo, iš kur atsirado Nilo turtai, – jis mėsos perdirbimo imperijos bendrasavininkis. Manau, nereikia aiškinti, kokia prievarta ir krauju grįstos visos panašios imperijos. Gal todėl filmui artėjant link pabaigos ima erzinti Nilo pastangos mėgautis mirties artumo pažymėta melancholija.
Kad nuo prievartos neapsaugotas nė vienas, perspėja Ilyos Naishullerio filmas „Niekas“ (TV 3, 18 d. 03.10). Jo herojus Hačas Maselas (Bob Odenkirk) ramiai priima visus pažeminimus – žmona ir vaikai mano, kad jis blogas vyras ir tėvas. Iš tikrųjų jis tik tramdo save, bet vieną akimirką nuspręs atsakyti pavojingam priešininkui (Aleksey Serebryakov). Vis dėlto naktį sveikiau žiūrėti į begalinės visatos tamsą, kurioje atsiduria Alfonso Cuaróno filmo „Gravitacija“ (TV1, 17 d. 01.10) herojai. Filmo siužetas paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti seną palydovą. Šis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos sunaikino ir erdvėlaivį, ir kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas).
Viename interviu režisierius žavėjosi Sandra Bullock: „Visi pagyrimai pirmiausia turi būti skirti jai. Tai ji kabojo aukštyn kojomis, juk, šiaip ar taip, tai nesvarumo būsena... O man reikėjo tik susikoncentruoti į jos vaidybą, nors tai nebuvo paprasta. Ji daug laiko praleisdavo beveik visiškai uždarame bokse, apsuptame skystųjų kristalų ekranų ir visos kitos technikos, būtinos nesvarumo ir kosminės erdvės efektui sukurti. Jai prireikė kelių mėnesių iki filmavimo, kad susipažintų su ta visa technika ir fiziškai pasirengtų su ja dirbti. Bet ji niekad niekuo nesiskundė.“ Aktorės būsena uždarame bokse taip pat galėtų tapti filmo tema.
Režisierius Bartas Laytonas filme „Amerikos gyvūnai“ (TV3, 19 d. 22.32) balansuoja tarp fakto ir fikcijos. Išeities taškas realus: 2004-aisiais grupė Kentukio universiteto studentų nusprendė pavogti itin vertingas knygas, tarp jų ir vieną brangiausių knygų pasaulyje – Johno Jameso Audubono „Amerikos paukščių“ atlasą. Laytonas pasakoja studentų istoriją, žaisdamas įvairiais kino būdais atskleisti tiesą. Jis pasinaudoja garsiojo dokumentininko Errolo Morriso metodu, kai vienu dokumentinio kino įrankių tampa inscenizacija. Bet „Amerikos gyvūnuose“ kartu su aktoriais Evanu Petersu ir Barry Keoghanu priešais kamerą stoja ir tikri istorijos dalyviai. Kartais personažas ir jo prototipas net ginčijasi, ar filmas tiksliai seka faktais. Režisieriui tai ir pretekstas nutrinti realybės ribas, apnuoginti pasakojimo mechanizmus. Laytonas pasitelkia ne tik dokumentines „kalbančias galvas“, klasikinę realistinę inscenizaciją, bet ir kino istoriją, taigi „Amerikos gyvūnai“ tampa heist film (kriminalinio filmo požanris, pasakojantis apie tai, kaip grupė žmonių planuoja vagystę), mat filmo herojai vogti mokosi žiūrėdami filmus.
Stebėdamas įvairiausių rinkimų rezultatus visada niūriai konstatuoju, kad žmonės tapo tokie kvaili, nes neskaito knygų arba skaito masėms skirtą beletristiką. Audubonas, remdamasis ornitologiniu stebėjimu ir piešdamas Amerikos paukščių portretus, savo knygoje sukūrė Amerikos mitą, paradinę, estetišką tiesos versiją. Laytonas aiškina, kaip veikia tas tiesos ir mito mišinys, rodydamas nusivylusius jaunuolius, kuriuos suformavo filmai apie gangsterius ir požiūris you can do it (tu gali tai padaryti). Įdomu būtų sulaukti filmo apie lietuviškus gyvūnus ir pasvarstymų, kas juos suformavo. Atsakymą, regis, žinau, bet kol kas jį pasilaikysiu.
Jūsų – Jonas Ūbis
