Kinas
Magnusas von Hornas gimė 1983 m. Geteborge, baigė Lodzės kino mokyklą ir liko gyventi Lenkijoje. Visi trys jo vaidybiniai ilgametražiai filmai sulaukė tarptautinių kino festivalių dėmesio, jie rodyti ir Lietuvoje. Šiemet „Scanorama“ pristato režisieriaus filmą „Mergina su adata“ („Pigen med nålen“, Danija, Lenkija, Švedija), kurio premjera įvyko Kanų konkursinėje programoje ir kuris rudenį Gdynėje vykstančiame Lenkų vaidybinių filmų festivalyje surinko bene daugiausia prizų, tarp jų „Sidabrinius liūtus“ bei apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą, muziką, kostiumus, scenografiją ir už geriausią antrojo plano moters vaidmenį danų aktorei Trine Dyrholm. Danija filmą pristatė „Oskarui“. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Piotru Guszkowskiu ir Mariola Wiktor, išspausdintų leidiniuose „Wysokie Obcasy“ ir „Magazyn filmowy“, fragmentus.
Ar iš tikrųjų daugumą jūsų filmų įkvėpė tikri nusikaltimai?
Kiekvienas tų nusikaltimų mane paveikė, nes pradėjau bijoti. Būtent baimė man yra savotiškas stimuliatorius, tolesnių svarstymų išeities taškas. Pavyzdžiui, perskaičiau apie vaikiną, kuris apimtas pavydo pasmaugė savo merginą. Jis buvo kilęs iš panašios aplinkos kaip aš. Paklausiau savęs, ar taip pat sugebėčiau ką nors užmušti. Atsakymas išgąsdino.
Iš jo gimė jūsų ilgametražis debiutas „Po“ (2015). O „Mergina su adata“?
Filmas susijęs su tuo, kad esu tėtis. Viduje dabar nešiojuosi visai naujos rūšies baimę, kuri liks su manimi iki pabaigos. Nežinau, ką padaryčiau, jei kas nors atsitiktų mano vaikams. Tad išgirdęs makabrišką Dagmar Overbye istoriją, kuri įkvėpė „Merginą su adata“, iškart pagalvojau apie juos. Kartais naktį guliu lovoje ir galvoje knibžda siaubingos mintys. Net nenoriu sakyti kokios.
Iš pradžių ketinote kurti siaubo filmą, bet galiausiai gimė niūri pasaka suaugusiems.
Mergina palėpėje, svajojanti apie geresnį gyvenimą, princą ant balto žirgo, kuris pabūgo, ir ragana saldumynų krautuvėlėje – tai paveikė mano vaizduotę. Bet patinka galvoti apie savo filmą ir kaip apie mokslinę fantastiką. Tai žanras, lyg veidrodis atspindintis visas šiuolaikines dilemas ir nerimą. Manau, panašiai gali veikti ir kostiuminis kinas. Nors „Merginos su adata“ veiksmas rutuliojasi prieš šimtą metų, pasakojame apie mūsų laikus. Norėjau įtraukti žiūrovą į žaidimą, kai jis lygintų tai, kas vyksta ekrane, su savo šalies tikrove.
Kuo daugiau pastebės panašumų?
Tuo blogiau.
Skandinavų noir – tai didelė ir nuostabi tradicija. Ar bent kiek jaučiatės jos dalimi?
Taip apie save negalvoju. Žinoma, mane domina tamsios temos. Visada norėjau imtis siaubo filmų, bet greit supratau, kad nesugebu kurti grynai žanrinio kino, nes pernelyg daug įdedu į personažą ir galiausiai filmas virsta drama. „Mergina su adata“ yra lyg žiauri pasaka, ir tai paveikė vizualinį filmo stilių. Čia mano pirmas kostiuminis, istorinis filmas. Man tai buvo ir iššūkis, kaip jo pasaulį padaryti emociškai įtikinamą, kaip sukurti atmosferą, išsiųsti žiūrovus į epochą prieš šimtą metų. Visa tai ir lėmė pasirinkimus. Filmas nespalvotas, nes jo estetiką suformavo mūsų įsivaizdavimai apie tuos laikus. Įkvėpimo sėmėmės iš vokiečių ekspresionizmo ir to laiko fotografijų, bet taip pat iš Charleso Dickenso romano „Oliveris Tvistas“, Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“, Roberto Franko ir Sergio Larraíno fotografijų.
Kopenhagą filme „suvaidino“ lenkų miesteliai.
Tarp jų ir Klodzkas, Klodzko Bystšyca, kurie dabar kovoja su potvynio pasekmėmis. Matau, kad vietas, kur neseniai filmavome, sunaikino vanduo. Baisus vaizdas. Filme girdėti Kopenhagos rotušės varpai, bet nesirengėme tiksliai atkurti XX a. pradžios miesto. Nusprendėme, kad pakaks tam tikro įspūdžio. Rėmėmės mūsų kolektyvinės atminties vaizdais, kuriuos daugiausia įamžino fotografijos. Nors dalis žiūrovų pastebės ir kino pradžios citatas – konkrečias scenas, panašias kadro kompozicijas.
Kai rodėte filmą Kanuose ar Toronte, kaip jus pristatė – kaip lenkų ar kaip švedų režisierių?
Kaip danų. Ne kartą teko skaityti, kad esu danas. Lenkijoje kartais skaitau, kad gimiau Švedijoje, gyvenu Lenkijoje, kalbu lenkiškai ir pan. Tiesa ta, kad jau esu lenkas, turiu Lenkijos pilietybę.
Ar mokate daniškai?
Daniškai suprantu, bet kalbėti nesugebu. Atvažiavęs į Lenkiją irgi nemokėjau kalbos, bet tai nebuvo kliūtis kuriant pirmą dokumentinį filmą, nei vėliau, jau dirbant su aktoriais. Buvo net privalumas.
Kuria prasme?
Kalbėdamas lenkiškai neprivalau būti preciziškas, žinau, kad man atleis klaidas. Taigi galima atsipalaiduoti, jei reikia – net sumažinti įtampą. Kas kita, kai kalbu švediškai. Tada iš baimės, kad būsiu vertinamas, sveriu kiekvieną žodį. Juk nepriklauso jokia nuolaida. Lenkijoje nebūnu toks įsitempęs. Pristatydamas „Merginą su adata“ visada pabrėžiu, kad esu lenkų režisierius, nes tame filme stipriai atsispaudė Lenkijos įvykiai.
Tai, kad abortas apsunkinamas kaltės jausmo, ko gero, yra didžiausias abortų priešininkų laimėjimas.
Moterys turi aborto teisę ir teisę į kiekvieną su juo susijusią emociją – ar tai bus netikrumas, ar palengvėjimas, ar prislėgta nuotaika. Nė vienas iš tų jausmų nėra blogas. Svarbu, kad moterys ir vyrai neliktų su jais vieni, kad galėtų atvirai kalbėti apie savo patirtį. Daug vilčių siejau su pastaraisiais rinkimais. Tikėjausi, kad Lenkijoje pasikeitus valdžiai pasikeis ir teisė. Tačiau, kaip paaiškėjo, kai kurie politikai vaikšto aplink temą ant pirštų galiukų, kad tik nesunervintų dalies savo rinkėjų. Bet tai nėra tik lenkų problema. Pasižiūrėkite į JAV – ten abortai tapo viena prezidento rinkimų temų. Man filme buvo svarbi ne tiek abortų tema, kiek platesnis klausimas, koks likimas laukia nenorėtų vaikų ir kaip su tuo dorojasi mūsų sąžinė. Tai su konkrečiu laiku nesusijusi tema. Ji tokia pat aktuali kaip ir prieš šimtą metų. Kai visuomenė nepadeda, alternatyvos ieškoma kur nors kitur. Dagmar Overbye atsiranda, nes yra reikalinga, o mes nusukame akis nuo blogio, nes nežinome geresnių sprendimų.
Dabar, kai filmą „Oskarui“ pristatė Danija, dar dažniau bus rašoma, kad esate danas. Filmuojate Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje. Gal po Kanų kino festivalio atsivers naujos galimybės Europoje, o gal Holivude. Ar esate tam pasirengęs?
Jei bus atitinkamas projektas, tada taip. Visada svarbiausia yra scenarijus. Norėčiau kurti filmą anglų kalba, kad galėčiau pakviesti įdomių aktorių ir pritraukti platesnę publiką, bet visada einu ten, kur randu gerą, įdomią temą. „Merginos su adata“ koncepcija gimė Danijoje. Tai danų istorija, todėl filmas prasideda būtent ten. Džiaugiuosi, kad galėjau plėtoti danų projektą ir jo gamybą perkelti į Lenkiją. Bendradarbiavimas tarp šalių remiasi pagarba, tik tada gali atsiverti kažkas įdomaus. Filmas niekad nebūtų toks, koks yra, jei būtų tik daniškas arba tik lenkiškas.
Panašiai buvo ir su „Po“. Šio filmo istoriją radau Švedijoje, bet ne todėl, kad sugalvojau, jog dabar kursiu švedišką filmą, o vėliau sugalvojau lenkišką „Prakaituok!“. Tiesiog filmų temos glaudžiai susijusios su tomis šalimis. Man nepaprastai svarbu istorijos kalba, aplinka, kontekstas. Kartais neįmanoma pasakoti istorijos atsietai nuo vietos.
Visada buvau pasirengęs bet kokiam užsienio projektui, nors dabar, manau, turėsiu daugiau galimybių. Tai gali būti ir Holivudas ar apskritai JAV, bet ne bet kokia kaina. Girdėjau, kad daug Europos režisierių grįžta iš Holivudo ir įgyvendina savo projektus Europoje. Fantazija apie svajonių fabriką iš toli gali atrodyti gražiai, tačiau visi žinome, kad ne viskas ten rožinės spalvos.
Kokios jūsų charakterio savybės ir būdo bruožai lėmė, kad filmams pavyko sulaukti tarptautinio dėmesio?
Manau, svarbiausias bruožas yra kantrumas. Labai daug dirbu rengdamasis filmavimui. Pagrindas – ištobulintas scenarijus. Turiu žinoti, apie ką kalbu ir koks turi būti personažas. Kartais tai įvyksta po mėnesių ar net po metų, nes tai ilgas ir sunkus procesas. Nemoku kurti filmų greitai ir lengvai, man tai kainuoja daug. Nesugebu dirbti iškart prie kelių projektų. Svarbiausias – darbo prie scenarijaus laikotarpis, gal todėl mano filmuose žiūrovas jaučia nenuslūgstančią įtampą. Ji kyla būtent iš tikslaus įvykių išdėstymo scenarijuje. Svarbus yra personažas, tai, kas vyksta jo viduje, nes ten ir slypi pasakojimas bei įtampos šaltinis. Tai reikalauja kantrumo. Todėl iki šiol nesukūriau jokio serialo ar reklamos. Jausčiausi taip, lyg man stigtų laiko rutulioti filmą. Tai nėra lengva – visiškai pasinerti į projektą, nes tada neuždirbu jokių pinigų. Sunkus pasirinkimas, bet jis mano ir man svarbus.
Kiekvienas jūsų filmas yra skirtingas estetikos požiūriu. Ar bijote, kad bus užklijuota tam tikra etiketė, ar mėgstate iššūkius?
Mėgstu iššūkius. Kai baigiu filmą, man jau būna gana jo spalvų, ritmo, tempo. Gal ne tiek temos, bet jos įpakavimo, formos. Bėgu nuo prisiminimų iš filmavimo aikštelės, to, kaip viską darėme, nesąmoningai ieškau ko nors visiškai kitokio. Pavyzdžiui, filmuodami „Merginą su adata“ turėjome daug laiko praleisti lokacijose, nes tai istorinis filmas. Iš to kyla ir dėmesys detalėms, kostiumams, scenografijos elementams. Dabar norėčiau kurti filmą, kuriame apie tai nereikėtų galvoti. Trys ilgametražiai mano filmai iš esmės pasakoja apie tą patį. Personažai panašūs, jų tik skirtingos pakuotės. Tai įkvepia nesikartoti formos požiūriu. Reikia atrasti naujus pasaulius.
Regis, pirmam filmui rengiamės visą gyvenimą, turime jį giliai savyje. Kitaip tariant, jis išauga iš to, kas esame, iš kur esame kilę. Ko gero, sunkiau rasti antro, trečio filmo istoriją. Su kiekvienu nauju filmu žmogus labiau stengiasi įrodyti pasauliui, kad vis dar turi ką jam pasakyti. Ar kurdamas „Merginą su adata“ jautėte turintis ką pasakyti?
Bijojau, ar turiu ką pasakyti, dar pirmuoju filmu. Buvo ir toks momentas, kai nežinojau, apie ką kurti kitą. Bet tai jau praėjo, dabar tokių baimių nekyla. Mano baimė susijusi su rašymu, kad gal tik kartą pavyks sukurti scenarijų, o parašiau jau kelis, ir nė vieno, kuris nebūtų įgyvendintas. Žinau, ko man reikia, ir žinau savo vietą tame procese. Kai randu dominančią temą, jau būnu įsitikinęs, kad galiu joje rasti save, net jei istorijos pradžioje manęs ten nėra. Kalba net ne apie tai, kad dabar neturiu ko pasakyti. Galima visąlaik pasakoti tą patį, tik keisti pakuotę. Jaučiu, kad mane tai keičia, kad esu kitas žmogus nei prieš dešimt metų, patiriu kitus, naujus dalykus ir turiu poreikį apie tai kalbėti. Ne todėl, kad privalau, bet todėl, kad galiu. Nedarau to tiesiogiai, tačiau pasinaudoju rašydamas scenarijų. Tai įdomus procesas. Dar prieš dešimt metų bijojau, kad viena ar kita situacija pernelyg asmeniška, bet dabar tokių abejonių nebekyla. Filmo kūrimas yra procesas ir paskui jau nebeatpažįstu to, kas tapo jo ištakomis. Tai evoliucionuoja arba apskritai išnyksta. Dabar man daug lengviau išgalvoti skirtingas istorijas ir jas užrašyti.
Parengė Kora Ročkienė
