Žinau, kad fanfaros nešaudo, nes trimitas ar juo atliekama muzika šaudyti negali. Bet frazė, kuria netrukus po rinkimų „Dienos temą“ su šalies prezidentu pradėjo LRT žurnalistė, simboliškai apibūdina groteskišką situaciją, kurioje atsidūrė Lietuva. Kai meluoja ir rinkimus laimėjusieji, ir aukščiausia valdžia, o naivūs rinkėjai krapšto pakaušį, taip ir nesuprasdami, ar pykti, ar juoktis. Galiu tik pasišaipyti iš apgautųjų, patikėjusių pseudokairiąja partija, kuri, regis, niekad nevykdė savo pažadų, o jos pirmininkė įžeidė ne vieną pagyvenusią moterį, pasakiusi, kad būdama šešiasdešimt ketverių yra ligota pensininkė ir gerai jausis tik Europos Parlamento globos namuose. Laimėjusi partija tą melą prarijo ir net palaikė. Todėl neabejoju, kad, žiūrint į naujai išrinktą Seimą ar būsimą Vyriausybę, ilgam išliks svetimos gėdos jausmas. Gal net ketverius metus.
Tikiu, kad šventės ar parado pradžią skelbiančios fanfaros iš pradžių skambėjo ir brolių Joelio bei Ethano Coenų filmo „Fargo“ (LRT, šįvakar, 8 d., 22.45) veikėjo vadybininko Džerio galvoje. Dirbdamas nekenčiamo uošvio įmonėje, jis sumano pagrobti savo žmoną, pareikalauti išpirkos ir taip praturtėti. Džeris pasamdo du nusikaltėlius ir pažada jiems pasidalyti didžiule išpirka. Bet viskas klostosi ne taip, kaip suplanuota, praliejamas kraujas, o nusikaltimus imasi tirti policininkė Mardžė. Nors jau septintą mėnesį nėščia, tai stipri moteris, ir pareiga jai svarbesnė už asmeninius nepatogumus, kad ir toksikozę. Pasakojimas pilnas staigių siužeto posūkių, įtampa sniego uždengtoje Minesotoje nuolat auga.
„Fargo“ – vienas originaliausių Coenų filmų. Kriminalinis trileris, juodasis humoras ir dozė absurdo retai kada taip sulimpa, o šįkart tai ir geriausias raktas, filmo kūrėjams padedantis atrakinti tamsiausius amerikiečių sielos užkaborius. Mėgstami Coenų filmų personažai dažnai yra idiotai, kurių absurdiškas bukumas tampa siužeto varikliu. Idiotai griauna viską savo kelyje, bet Coenai nieko nesmerkia. Jie supranta, kad pasaulis laikosi ant idiotų, ir pasitelkę juodosios komedijos cinizmą stengiasi šią mintį perteikti žiūrovams. Cinizmas visada sveika, ypač kai aplink nuolat šaudo fanfaros.
Mardžės vaidmuo parašytas specialiai Frances McDormand, Joelio žmonai, vaidinusiai beveik visuose Coenų filmuose. Stebėti vienintelės išsaugančios sveiką protą Mardžės benefisą – tikras malonumas. Todėl tvirtinimai, esą „Fargo“ aplenkė savo laiką, parodęs feminizmo pergalę daug anksčiau, nei ji iš tikrųjų įvyko, visai pagrįsti.
Guillermo del Toro norėjo kurti „Košmarų skersgatvį“ (TV3, 10 d. 00.50) net tris dešimtmečius, nuo tada, kai į jo rankas pateko Williamo Lindsay Greshamo romanas. Režisierius yra sakęs, kad romanas jam pasirodė „nuostabiai beprotiškas. Brutalus ir kartu poetiškas. Atskleidžiantis niūrų amerikietiškosios svajonės pamušalą.“
Pagrindinis filmo herojus Stenas Karlailas (Bradley Cooper) paliko už nugaros trauminę patirtį, padegęs namą su jame palaidotais palaikais. Dabar, kaip ir daugelis krizės aukomis tarpukariu tapusių amerikiečių, jis be tikslo blaškosi po šalį. Aplinkybės susiklosto taip, kad valkata įsidarbina keliaujančiame atrakcione ir greitai pelno bendradarbių simpatijas. Netrukus jis pradeda imti alkoholio sunaikinto stebukladario pamokas. Šis kažkada sugalvojo metodą, kaip persikūnyti į aiškiaregį. Bet Stenas lieka kurčias mokytojo perspėjimams.
„Košmarų skersgatvyje“ daug film noir būdingų personažų ir motyvų, kad ir lengvo uždarbio pagunda, liguistos ambicijos, lemtinga moteris, bet įdomiausias jame yra pasakojimas apie menininką, kuris tobulai išmoko manipuliuoti savo žiūrovais. Del Toro kviečia žiūrovus kitapus veidrodžio, į magiško reginio užkulisius. Jis apnuogina iliuzijos mechanizmus.
Ne vienu serialu išgarsėjusios Lisos Joy kino debiutas „Nauja praeitis“ (LNK, 10 d. 22.05) nukels į postapokaliptinį Majamį. Karas ir klimato permainos paskandino didžiąją miesto dalį, o neįmanoma kaitra neleidžia gyventojams funkcionuoti dieną, todėl miestas bunda tik saulei nusileidus. Elitas atsitvėrė nuo tokios tikrovės užtvankomis ir džiaugiasi žemės likučiais, turtais bei valdžia.
Šioje tikrovėje bando išgyventi neseniai pasibaigusio karo veteranai Nikas ir Emilė. Jie užsiima smulkiuoju verslu ir siūlo anksčiau prisipažinimams iš kalinių ar belaisvių išgauti naudotas kapsules norintiems patirti malonius prisiminimus. Kartą vakare pas juos apsilanko raudona suknele vilkinti moteris. Mei nepamena, kur paliko raktus, ir prašo atkurti praėjusios nakties prisiminimus. Tarp Niko ir Mei užsimezga romanas, bet vieną dieną Mei dingsta...
Nemanau, kad tai pavykęs debiutas, bet „Nauja praeitis“ primena apie tai, ko bijome labiausiai, – apie klimato katastrofą, nelygybės didėjimą, stiprėjančią Kinijos galią, migracijos bangas, demokratiją naikinantį populizmą. Filmas tik įrodo, kad kultūra jau ne pirmą dešimtmetį užsiima įvairių praeičių citavimu ir tų praeičių nostalgija.
Shô Miyake „Maža, lėta, bet užsispyrusi Keiko“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) – kameriškas, subtilus, bet kartu sudėtingas filmas. Jis sukurtas pagal autobiografinę kurčios boksininkės Keiko Ogasawaros knygą. Tai filmas apie sportą, bet boksas jame yra tik jautraus pasakojimo apie santykius fonas, o kartu tai priminimas apie pandemiją, kasdienę rutiną ir netikrumą. Miyake – jautrus jį supančios tikrovės stebėtojas. Grūdėtoje 16 mm kino juostoje jis fiksuoja nuolat kintančią Tokijo erdvę, mažų bendruomenių detales, negirdinčiųjų problemas ir Keiko ryžtą tapti profesionalia boksininke.
Kai aplink ausis nuolat zvimbia prasmę praradę žodžiai, siūlau įsiklausyti į režisierių: „Keiko negirdi, o tai veikia jos kasdienybę. Bendraudama su kitais ji negali remtis tik žodžiais, privalo turėti omenyje daug daugiau elementų. Ji turi išeiti už žodžių, nes nedaug kas supranta gestų kalbą. Todėl ji imituoja kitų žmonių gestus. Iš to mėgdžiojimo kristalizuojasi mokymosi procesas, nes sugebėdama perteikti kokią nors žinią Keiko moko kitus savo kalbos. Kai nesugebame ko nors perteikti kalba, iškart griebiamės gestų. Kartais stebime gestų kalbą, kuri paplitusi vienoje ar kitoje vietoje, nes ji skiriasi priklausomai nuo šalies, kurioje esame. Tokia patirtis lieka kūne, kaupiasi, padeda gimti kažkam naujam kiekvieno mūsų viduje.“
Jūsų – Jonas Ūbis
