7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bandymas apibendrinti

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Živilė Pipinytė
Nr. 35 (1003), 2012-10-05
Kinas
„66 mėnesiai“
„66 mėnesiai“

Praėjusį šeštadienį Vilniuje buvo uždarytas 9-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Juliaus Ziz vadovaujamas žiuri pirmuoju prizu apdovanojo Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, antruoju – estų režisieriaus Jaano Tootseno „Naują pasaulį“, trečiuoju – Mindaugo Survilos „Stebuklų lauką“.

Dokumentiniai filmai vis dažniau primena savotišką „kunstkamerą“ – žmogiškų keistenybių rinkinį. Jų personažai – marginalai ir atstumtieji, aplinka – spalvinga ir šokiruojanti banalios kasdienybės gyventojus. Režisieriui net nereikia stengtis – personažas gali užgožti bet kuriuos klausimus apie filmo struktūrą, formą ar ištarmę. Jų buvo gausu ir ką tik pasibaigusio VDFF pagrindinėje programoje. Pagyvenusios prostitutės („Susipažinkite su Fokens“, rež. Rob Schroder, Gabrielle Provaas), nacių nusikaltėlių vaikai ir giminaičiai („Rojaus beieškant“, rež. Chanoch Zeevi), aklas ir kurčias vyras („Sraigių planeta“, rež. Ti Seung-jun), atsiskyrėlis Montenegras iš Jorge Gaggero „Montenegro“ ir atsiskyrėlis Džeikas iš Beno Riverso filmo „Dveji metai prie jūros“, psichikos ligonis Naidželas iš Jameso Bluemelo „66 mėnesių“. Prie jų galima pridėti ir konkursinės programos keistuolių galeriją – Survilos „Stebuklų lauko“ benamius, Godos Rupeikaitės „Variacijų kaukių tema“ būrėją, įvairius gyvūnėlius savo bute prižiūrinčią Lailos Pakalninios Liviją („33 Senelio Šalčio augintiniai“)... Net ir nebaigtas sąrašas pakankamai ilgas ir veda prie išvados, kad tiesiog žmonės šių dienų dokumentininkams jau nebeįdomūs. Arba kad dokumentininkai nebesugeba pamatyti realybės, suformuluoti tezę, kurią įrodys (arba ne) būsimas filmas. Kad jie tenkinasi visaip deklaruojamu pakantumu, politiniu korektiškumu ir, deja, vis dažniau grožisi savimi. Kad visiškai pasiduoda laiko tėkmei, filmuodami savo personažus ne vienus metus. Meninė kokybė dokumentinio kino kūrėjams, regis, tampa prabanga. Bet pasižiūrėjusi didelę VDFF programos dalį pasigedau būtent jos. Ne aktualių ar madingų temų, kurios, būkime atviri, filmo kokybės nelemia, o gyvų ir įdomių žmonių, kuriuose, sekdama šio festivalio šūkiu, galėčiau atpažinti save.
Pagrindinė programa tokių atradimų nepasiūlė, gal todėl, kad mačiau ne visus jos filmus, o gal ir todėl, kad joje vis dėlto buvo mažoka dokumentinio kino iš šalių, turinčių stiprias šio kino mokyklas – Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos.

Klausydamasi filmo „Hitlerio vaikai“ personažų, kurie visą gyvenimą kovoja su praeities fantomais, prisiminiau naują Marcelio Lozinskio filmą „Tonia ir jos vaikai“. Situacija čia parodyta tarsi iš kitos barikadų pusės: filmo herojai prisimena savo motiną, kuri pokario metais atidavė juos į vaikų namus, kad galėtų visą laiką skirti naujai Lenkijai. Chanochas Zeevi Aušvico komendanto vaikaitį veža į tėvo vaikystės namus, o šis pirmąkart mato, kad už tėvo vaikystės fotografijose matytos tvoros buvo krematoriumai. Scena įspūdinga, bet režisieriui pristigo sugebėjimo tą ar panašius vaizdus paversti filmo visumos dalimi, negelbsti ir žodžiais ne kartą išsakoma filmo mintis. Lozinskis savo personažų niekur neveža, pasodina pagyvenusius brolį ir seserį kambaryje ir bando kartu atsakyti į klausimą, ar galima kaltinti tėvus, ar reikia jiems atleisti? Intymi Lozinskio psichodrama vyksta į prietemą vis labiau nyrančiame kambaryje. Zeevi kažkodėl filmuoja savo personažus nuolat apsuptus mokinių, draugų ar įvairių susitikimų dalyvių, kai, regis, nebelieka laiko susikaupti ir pačiam režisieriui.

Tačiau Jameso Bluemelo „66 mėnesiai“ psichodramos įtampą vis dėlto pasiekia. Rodydamas neįgalų Naidželą, kuris nuoširdžiai prisirišęs prie tirono Robio ir jam atleidžia net žiaurią prievartą, režisierius nori kartu su žiūrovais suprasti, kas sieja šiuos žmones, iš kur pačiame giliausiame dugne skleidžiasi žmogiškumas, meilė, užuojauta.

Britų dokumentininkams pavyksta nepažeminti savo puolusių personažų, nežiūrėti į juos iš aukšto, nesmerkti jų, neperžengti nematomos ribos, todėl ir „66 mėnesiai“ įgyja universalų skambesį. Bet galiu įsivaizduoti, kaip tokius personažus parodytų koks nors mūsiškis natūralistinio kino adeptas.
Po pagrindinės programos filmų ne kartą pagalvojau, kad geriausia tokio kino atsvara – Viktoro Kosakovskio filmai. Kosakovskio retrospektyva iškėlė VDFF kartelę aukštai – tikiu, kad ne vienas žiūrovas pirmąkart pamatė meninį dokumentinį kiną par exellance. Sunkiai įsivaizduoju filmą apie prostitutę ar vienuolį kuriantį Kosakovskį. Jam to neužtektų, nes žino, kad dokumentinis kinas – ne tema ir net ne personažas. Tai bandymas rasti, pamatyti ir užfiksuoti tiesą apie pasaulį ir apie žmogų.
Manau, kad viena tokių festivalių užduočių – padėti suvokti tradiciją, o kartu ir tam tikrus savęs ir kitų matymo stereotipus. Tai ypač akivaizdu žiūrint konkursinę programą, kurioje kasmet pristatoma po keturis trijų Baltijos šalių filmus. Lietuviai šiemet gavo du iš trijų prizų, o Audriaus Stonio „Raminas“ šiame kontekste taip pat buvo iš aukščiausios dokumentinio kino lentynos, bet, matyt, todėl ir liko nesuprastas žiuri – avangardinio ir telefonų kino specialistų.

Lietuviškus filmus (išskyrus visišką nesusipratimą – „Variacijas kaukių tema“) jau buvau mačiusi anksčiau, todėl konkurse sužavėjo latvės Lailos Pakalninios ironiškai etiudai (bet kartu tiksliai fiksuojantys iš pirmo žvilgsnio nematomas gyvenimo permainas) „33 Senelio Šalčio augintiniai“ ir „Pamišę dėl sniego“ bei antruoju prizu apdovanotas Jaano Tootseno „Naujas pasaulis“. Estų režisierius taip pat pasirinko ilgo stebėjimo metodą – filmavo savo herojus net ketverius metus, bet sugebėjo nenuslysti paviršiumi. Filmo išeities taškas – laisvos dvasios vieno Talino kvartalo jaunuolių kova už bendruomenę ir jos namus – laikui bėgant filme tampa nebe toks ir svarbus. Daug įdomiau stebėti, kaip keičiasi, bręsta personažai, dūžta jų meilės romanai, kaip gyvenimas ar kaimynai „koreguoja“ jų likimus. Vis dėlto labiausiai save jie keičia patys. Tai filme ir svarbiausia. Tootsenui pavyko parodyti tai, kas nepasakoma žodžiais, tokį jausmų ugdymo romaną, o kartu ir įdomius žmones – jaunus, gražius, nonkonformistus, ekologiškai mąstančius ir sugebančius veikti, bet kartu svajingus, regis, šiek tiek pavėlavusius gimti.

VDFF uždarymo filmas – Tomo Smulkio „Rojaus beieškant“, manau, prabilo apie tą patį. Apie poreikį bręsti ir keistis. Apie permainas ir savęs atradimą lydintį skausmą. Tai autobiografinis filmas ir režisierius to neslepia – kalba pirmu asmeniu apie savo svajonę susitikti su Roy’umi Anderssonu, kelionę į Stokholmą, sužadintas viltis dirbti kartu, nusivylimą ir sugrįžimą atgal. Stokholmas filme atspindi vidinę tik paskutiniuose kadruose pasirodančio autoriaus būseną. Tai miestas, kuris nuolat primena Anderssono kiną ir jo herojus, kartu gražus, elegiškas ir svetimas. Todėl tokia nelaukta ir filmo pabaiga, kai autoriaus svajonė pagaliau išsipildo.

Deja, „Rojaus beieškant“ gadina banalus, net, sakyčiau, grafomaniškas paties režisieriaus skaitomas užkadrinis tekstas. Jo ir per daug. Net keista, kad puikiai kino estetiką jaučiantis Smulkis neturi žodžių klausos. Matyt, tai ir naujos kartos, kurios jausmų mokytoju ir ugdytoju dabar tapo kinas, bruožas. Kita vertus, kuo daugiau tokių mokytojų kaip Kosakovskis, tuo mažiau žodžių reikės ir dokumentiniams filmams.
 

„66 mėnesiai“
„66 mėnesiai“
„Rojaus beieškant“
„Rojaus beieškant“