Klausimai apie save

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkursinę programą pradėjo latvių režisieriaus Vladislavo Ščepino filmas „Keliautojai: Aleksandras Laime ir Anchelio krioklio deimantai“ (2011). Pristatydamas filmą jo autorius prašė ne teisti pagrindinį herojų, o pabandyti atsakyti į klausimą, kodėl Aleksandras Laime (1911–1994) pasirinko atsiskyrėlio kelią. Pasak režisieriaus, atvykę į bet kurią Latvijos atstovybę užsienyje, neabejotinai rasite informacinių brošiūrų apie keturis keistus šiuolaikinius Latvijos herojus. Vienas jų Majamyje pastatė koralų pilį, kiti du – garsūs pasaulyje plėšrių gyvūnų medžiotojai, ketvirtasis – Aleksandras Laime, atradęs sausumos kelią prie Anchelio krioklio Venesueloje. Šis jo atradimas – tik pretekstas režisieriui sudominti žiūrovus įdomia ir paslaptinga keliautojo gyvenimo istorija. Kas yra Laime, ką jis veikė, kur gyveno ir kodėl apie jį visi kalba? Tokius klausimus prieš pradėdamas kurti filmą sau uždavė ir režisierius. Atsiskyrėlis keliautojas atgimsta amžininkų prisiminimuose. Nuolat užsimenama apie uždarą būdą, gausią biblioteką, bandymus kruopščiai aprašyti vietovę, kurioje jis gyveno vienas, nuoširdų bendravimą su vietiniais gyventojais ir, žinoma, apie pasakiškus keliautojo turtus. Pastarąjį faktą mini beveik visi pašnekovai, tačiau niekas iš tiesų Laimes brangenybių nėra matęs. Mitas apie keliautojo briliantus gyvas iki šiol, gyva ir jo meilės istorija. Ji ir yra šio filmo esmė, leidžianti tekėti gyvam dokumentiniam pasakojimui.

Latvių keliautojas bandė rasti laimę atsiskyręs nuo pasaulio, o pagrindinėje programoje rodyto jauno vokiečių režisieriaus Levino Peterio filmo „Pažadas“ (2012) herojai ieško jos dviese. Pasakojimas gana atviras, nuoširdus ir kartkartėmis net intymus, bet jis pasirodė naivokas ir paviršutiniškas. Režisierius ieško atsakymų į klausimus, kas yra santuoka ir kodėl žmonės, davę įžadus nepalikti vienas kito „nei varge, nei laimėje“, išsiskiria ir dar ilgai nesiryžta antrąkart įsipareigoti. Intymumo istorijai suteikia nesėkminga režisieriaus asmeninė patirtis bei atviras pokalbis su tėvu, vykęs kambarėlyje, kur ryškinamos režisieriaus mamos bei vaikystės fotografijos. Erdvė, kaip ir klausimas: „Kodėl jūs išsiskyrėte?“, ankšta, tamsi ir, svarbiausia, nepatogi. Fragmentiški kitų porų portretai sudomina, tačiau pakankamai dėmesio režisierius jiems neskiria, jų istorijų neplėtoja.

Sužavi senolių pora. Jie sėdi prie stalo virtuvėje. Vienas kitam jau viską seniai išsakę, jie leidžia laiką tylėdami. Tikriausiai tai viena iškalbingiausių filmo scenų, tačiau režisierius ir jos nepaliko nepaaiškinęs. Filmuodamas darnią, net idilišką rusakalbių akordeonistų porą, režisierius klausia, gal santykiams įtakos turi bendra profesija ar pomėgis? Už kadro lieka pokalbis su sadomazochistų pora – rodomos tik raudonai dažytos viešbučio sienos, lovos su grandinėmis, o režisierius klausia, gal darnų gyvenimą užtikrintų partnerio erotinių fantazijų tenkinimas? „Pažadas“ neformuluoja atsakymų, nes svarbiausi yra klausimai ir ryžtas juos užduoti sau pačiam.

Estų filmas „Cirkas atvažiavo“ (2011) rodo  cirko direktoriaus Laurio Viiknos konfliktą su gyvūnų teisių aktyvistais. Nuo pirmųjų kadrų, kai iš prabangaus visureigio išlipa pasipuošęs verslininkas Viikna, ryškiai juntama režisierių Jaako Kilmi ir Andreso Maimiko pozicija. Verslininkas jau kurį laiką varsto Kultūros ministerijos duris, siekdamas savo cirkui suteikti nacionalinio statusą. Lėtai linkčiojančio galvą tarnautojo mimika verslininkui nežada nieko gera. Padėtyje be išeities atsidūrė ir gyvūnų teisių aktyvistai. Susibūrę į nedidelę grupelę, nešini ryškiais agitaciniais plakatais, jie ragina žiūrovus boikotuoti cirko pasirodymus ir taip pasipriešinti gyvūnų išnaudojimui. Kūrėjai nevengia ir komiškų situacijų: ieškodami galimybės gauti leidimą piketuoti, jaunuoliai įsivelia į konfliktą su pataisos įstaigos darbuotoju, reikalaudami išduoti leidimą arba nurodyti, kur jį galima gauti. Ir viena, ir kita konfliktuojančios pusės tarsi „pučia prieš vėją“ – vieni toliau rengs cirko pasirodymus, kiti – kantriai piketuos prie geltonos cirko palapinės. Filmo pabaiga tai patvirtina: nors audra nepataisomai suplėšo cirko palapinę, išsigandę kažkur išsilaksto kai kurie gyvūnai, paskutiniuose filmo kadruose verslininkas šypsosi įsigijęs naują kupolą. Cirkas ir palapinėje, ir už jos tęsiasi.

Šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio šūkis – „Atpažink save kitame“. Filmo „66 mėnesiai“ (2011) personažai – socialinės visuomenės užribyje egzistuojantys Naidželas ir Robis – bičiuliai, kuriuos sieja itin keista draugystė. Vienas kitą keikdami ir mušdami, jie neįsivaizduoja gyvenimo atskirai. Žiūrovus griūte užgriūva kankinanti herojų gyvenimo atmosfera. Landyne virtę namai, nuolatinės muštynės ir svaigulys. Po peržiūros režisierius Jamesas Bluemelas užsiminė, kad labiausiai šioje istorijoje jį jaudina galimybė atpažinti save filmo herojuose. Juk visus erzina kartu gyvenančio artimo žmogaus tingumas, abejingumas ar net nuolat paliekami nešvarūs indai kriauklėje.