Kinas
Małgorzata Szumowska išsiskiria iš savo kartos lenkų režisierių. Filmuose ji kalba apie dabartį, bet neakcentuoja socialinių ar politinių motyvų, jos herojės yra stiprios moterys, bet jų neslegia tautos istorijos traumos. Szumowską domina moters reakcija susidūrus su kokiu nors likimo išbandymu. „Laimingo žmogaus“ (2000) herojė Marija gyvenime matė visko, bet režisierė pasirenka situaciją, kai moteris sužino, kad serga plaučių vėžiu. Liga tik užaštrina protagonistės santykius su trisdešimtmečiu sūnumi.
Filmo „Jis“ herojė yra nėščia ir visai nenori gimdyti. Szumowska rodo ilgą ir sudėtingą jos susitaikymo su dar gimsiančiu kūdikiu istoriją.
Paties autobiografiškiausio (ir geriausio) Szumowskos filmo „33 gyvenimo scenos“ herojės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom per metus: miršta abu tėvai, subyra šeima, ištinka kūrybos krizė. Gali pasirodyti, kad Szumowska „matuojasi“ kiekvieną psichologiškai sudėtingą situaciją ir kiekvienąkart susimąsto, kur slypi visų tų išbandymų prasmė, ką jie duoda, kam reikalingi. Ko gero, labiausiai nuo atsakymų ji nutolo filme „Jos“ („Elles“, „Sponsoring“, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, 2011), kuris oficialiai pasirodė Lietuvos ekranuose, nors filmą jau galėjo matyti ir neseniai pasibaigusios Lenkų filmų savaitės, ir moterų filmų festivalio „Šeršėliafam“ žiūrovai, beje, atidavę „Joms“ savo simpatijų prizą.
„Jų“ herojė – vidutinio amžiaus krizę išgyvenanti „Elle“ žurnalistė Ana. Kad jos pasaulis pradėjo irti, moteris supranta, kai gauna užduoti parengti straipsnį apie studentes, kurios laisvalaikiu teikia mokamas seksualines paslaugas turtingiems vyrams. Lenkų sociologai sugalvojo tikslų terminą tokioms merginoms apibūdinti – „universitutės“. Ko gero, taip iš pradžių savo straipsnio herojes pavadintų ir Ana.
Ana susitinka su dviem merginom, bando suprasti, kodėl jos tuo užsiima, sužinoti, ką jaučia, patiria, kaip tai veikia jų gyvenimą. Dvi Anos pašnekovės – žavios merginos. Lenkei Alicjai (Joanna Kulig) tai būdas gyventi laisvai ir savo malonumui, toli nuo provincialios ir davatkiškos Lenkijos, apie kurią primena staiga Paryžiun užgriuvusi mama (Krystyna Janda). Prancūzę Šarlotę (Anais Demustier) masina nauja seksualinė patirtis ir galimybė įsigyti geidžiamų brangių daiktų.
Ko gero, Ana ir filmo žiūrovai laukė visai kitokių pasakojimų apie skurdžią vaikystę, priekabiaujantį tėvą, norą daryti karjerą, bet to nebus. Ir Ana pradės įtarti, kad tos merginos, kurioms imponuoja jos statusas, butas gerame kvartale ir stabilus gyvenimas, turi ar žino kažką daugiau už ją. Nepasitenkinimo ženklų galima pastebėti ir pirmose filmo scenose, kai Ana bendrauja su vyru ir vaikais. Toks įspūdis, lyg visi jie suktųsi atskirose orbitose, o apsimetinėjimas būtų tapęs įprasta šeimos bendravimo forma. Ana supranta, kad ji prarado ryšį ne tik su artimaisiais, bet ir su savimi. Todėl filmo kulminacija tampa drastiška Anos masturbacijos scena. Ji ir nufilmuota taip, kad iškart „iškristų“ iš pernelyg elegantiško viso filmo stiliaus. Juliette Binoche, žinoma, didvyrė. Toks pirmiausia dvasinis herojės apsinuoginimas – didelis išbandymas kiekvienai aktorei, ir ji tą išbandymą išlaiko. Tik ar vertėjo aukotis?
Szumowska rodo situacijas, bet net nebando į jas pasigilinti, gal ir pati supranta, kad viskas filme pernelyg banalu. Banalus Anos šeimos gyvenimas, vyresnio sūnaus vienatvė ir narkotikai, jaunesniojo virtualių žaidimų poreikis, banalus ir šokas susidūrus su kitaip gyvenančiomis merginomis. Bet vietoj pastangų įveikti situacijų ir reakcijų banalumą matome daug gražių jaunų kūnų, daug erotinių scenų visai „ties riba“. Tos scenos turi šokiruoti žiūrovus, o kartu įrodyti, kad ir jie tokie pat miesčionys bei hipokritai. Bet režisierės provokacija šiuo atveju tik paryškina filmo pseudoproblemas.
Szumowska slysta paviršiumi ir daugina stereotipus. Filme rodomi vyrai – silpni, šlykštūs, mėgstantys prievartą, kvaili, ypač tas, kuris nuogas groja gitara. Gražiuose prancūziškuose interjeruose krizę išgyvenanti Ana iliustruoja stereotipą apie brandos troškimą, neatsiejamą nuo baimės, manieringa, nors ironiška scena, kai Ana mato savo svečius nuogus, padvelkia kairuoliška 7-ojo dešimtmečio buržuazijos kritika.
Kita vertus, „Jos“ – savaip simptomiškas filmas. Iš jo gali suprasti europietiško „art-house“ kino receptą: drąsios erotinės scenos imituoja visuomenės kritiką, masturbacija – tapatybės paieškas, o moterų istorijos tampa geidžiamu produktu, ypač jei jos įpakuotos į gražius kūnus.
