7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Daugiau nei kinas

Pokalbis su VDFF svečiu Viktoru Kosakovskiu

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė
Nr. 34 (1002), 2012-09-28
Kinas
Viktoras Kosakovskis       A. Gailiūtės nuotrauka
Viktoras Kosakovskis A. Gailiūtės nuotrauka

Šiemetinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programą puošia rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio retrospektyva, kurios pristatyti jis pats atvyko į Vilnių. Teigiama, kad V. Kosakovskis priklauso pasaulio dokumentikos elitui. Ką tai reiškia? Ar kad jo filmai „Losevas“ (1989), „Belovai“ (1992), „Trečiadienis 1961.07.19“ (1997), „Pavelas ir Lialia“ (1998), „Aš jus mylėjau“ (2000), „Tišė!“ (2003), „Šventa“ (2005), „Tegyvuoja antipodai!“ (2011) laimėjo gausybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir iki šiol keliauja po pasaulį? O gal tai, kad režisieriui kiekvienas filmas yra tikras ir rimtas bandymas pažinti save ir pasaulį. Ir, nepamatę jo filmų, tikrai apie save ir savo „antipodus“ žinotume mažiau. Su režisieriumi kalbėjomės festivalio atidarymo dieną.


Vilniaus dokumentikos festivalį atidaro ne Jūsų naujausias filmas, o filmas apie Jus – Carloso Kleino „Kur skraido kondorai“. Gal papasakotumėte, koks tai buvo nuotykis?
Atvažiavau į Čilę ieškoti filmavimo vietų „Tegyvuoja antipodai!“ ir man reikėjo pagalbininko. Rekomendavo Carlosą, aš jį truputį anksčiau pažinojau. Jis buvo labai dosnus – parodė savo mylimą slaptą vietą, kur pats norėjo filmuoti. „Suprantu, kad mes esame „skirtingų svorio kategorijų“. Ir jei tu čia filmuosi, kažkas pavyks iš tikrųjų, todėl dovanoju tą vietą tau“, – pasakė jis. Mes pykomės, taikėmės, bet aš patenkintas, kad pamačiau kondorus, kad radome tą herojų, kuris su jais šnekasi. Grįžus namo, jis man parašė, kad nori sukurti filmą apie mane, filmuojantį „Antipodus...“. Atsakiau, kad jei norime likti draugais, nepatariu to daryti. Man, kaip režisieriui, tai greičiausiai nepatiks, o patirtis sako, kad žmonėms apskritai retai patinka žiūrėti į save ekrane. Jie negali net savo balso klausytis. Dar nuotraukas šiaip ne taip pakenčiame, nes pripratome prie jų. Aš apskritai kino nemyliu ir keikiu net Federico Fellini, o čia kažkoks vaikinas filmuos apie mane filmą... Kam visa tai? Perspėjau jį: „Būk atsargus, greičiausiai mes susipyksime.“ Bet jis surizikavo. Filmo nemačiau, tiksliau, mačiau tik pirmą variantą, taigi nežinau, kuo viskas baigėsi. Šį vakarą bus premjera ir man, nežinau – gal bus gėda, gal būsiu piktas ar abejingas. Pažiūrėsim.


Kaip prasideda Jūsų filmai?
„Tegyvuoja antipodai!“ prasidėjo nuo Lewiso Carrollo „Alisos stebuklų šalyje“ citatos: „Aš prasmegsiu kiaurai žemę! Kaip bus juokinga, kai atsidursiu tarp žmonių, kurie vaikšto
aukštyn kojomis! Turbūt jie antipantiški…“ Antipodai – žmonės, kurie gyvena priešingoje žemės pusėje. O kadangi pasaulis padengtas daugiausiai vandeniu, tokių vietų labai mažai: Europoje tik Ispanija, Afrikoje – Botsvana, Rusijoje – prie Baikalo ežero.
O šiaip visada pirmiausia matau kadrą. Pavyzdžiui, keliaudamas po Argentiną pamačiau žveją, gaudantį žuvį. Aplink nieko nebuvo, tyluma, ramybė. Matau panirusią jo meškerę ir kažkodėl galvoju, o jeigu aš pratęsčiau ją per visą Žemės rutulį, kur ji išnirtų? Ir pasirodo, kad ten būtų Šanchajus, pati triukšmingiausia, tankiausiai gyvenama vieta. Nusiunčiau ten savo sūnų. „Pažiūrėk, – sakau, – kas ten yra, būtent toje vietoje.“ Jis skambina ir sako: „Nepatikėsi, ten pačioje triukšmingiausioje gatvėje stovi moteris ir pardavinėja žuvį.“ Ir iš karto tapo aišku, kad bus kinas.


Ar peržiūrinėjate savo senus filmus?
Ne, pakęsti jų negaliu. Laikau juos netobulais ir tiesiog nervinuosi žiūrėdamas. Suprantu, kad ne taip, neteisingai padariau. Kad tas ar anas kadras nepavyko, nes aš kvailys, tas – nes pinigų neužteko, anas – nes aš vėl kvailys.


O susitikti su savo herojais norite?
Tai man malonu.


Kaip jie reaguoja? Juk Jūsų filmai labai smarkiai įsiveržia į jų gyvenimą.
Visaip būna. Kartais puiki reakcija nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Kartais iš pradžių žmonėms būna sunku, paskui atlėgsta. Pavyzdžiui, pirma Lialios reakcija po filmo „Pavelas ir Lialia“ buvo gana santūri. Paskui ji pažiūrėjo dar kartą, išgirdo, kaip jai skambina iš viso pasaulio, ir tada pradėjo patikti.
Įsivaizduokite, nufilmuojate gerą dokumentinį filmą ir liekate padoriu žmogumi. Čia tai bent užduotis! Tikrai, lįsti į svetimą sielą ir likti padoriam – labai sudėtinga. Dėl tos moralinės kolizijos dokumentika ir turi tam tikrų apribojimų.


Man rodos, kad nemėgstate peržiūrinėti savo filmų todėl, kad filmas Jums mažiau svarbus nei filmavimo proceso atradimai ir patyrimai. Ar aš teisi?
Ne visai, tik iš dalies. Gal per daug sau leidžiu, bet aš apskritai iki šiol nemačiau tobulo filmo. Mačiau gerų filmų, kurie mane sukrėtė, paveikė, motyvavo kažką pačiam daryti, provokavo kurti. Pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“ ar Charlie Chaplino filmai. Bet aš nemačiau tobulo filmo. Mano supratimu, idealus režisierius – tai Tarkovskio ir Chaplino kombinacija, jeigu pavyktų jų talentus sujungti viename žmoguje. Tarkovskis, žinoma, tobulai valdė kino kalbą, ko Chaplinas nedarė. Bet Tarkovskis neturėjo tokio humoro jausmo, tokio žmogaus charakterio, psichologijos supratimo, kuriuo pasižymėjo Chaplinas. Tad idealaus režisieriaus, kuriančio tobulus filmus, aš nežinau, ką jau kalbėti apie mane – vidutinį režisierių. Todėl aš ir nemėgstu savo filmų, nes jie yra visiškai netobuli.


O filmai turi būti tobuli?
Na, taip norėtųsi (juokiasi). Kaskart pradėdamas naują filmą tikiuosi, kad pavyks. Bet ir vėl nepasiseka. Be to, aš iš tikrųjų nenoriu dirbti, vengiu žmonių.


Viename Jūsų interviu skaičiau, kad būtinai prieš mirtį permontuosite savo filmus, išskyrus pirmąjį „Losevas“.
Kiekviename mano filme – neišvengiami kompromisai su žiūrovu. Dėl skirtingų priežasčių jų nepavyksta išvengti. Yra prodiuserių apribojamai, sąlygos. Pavyzdžiui, „Losevas“ trunka 60 minučių todėl, kad tada buvo nustatyta tokia dokumentinio filmo trukmė, ir viskas. Ten daugiau ir neturėjau medžiagos, bet, tarkime, filme „Belovai“ kai ko negalėjau įdėti dėl laiko apribojimų. Arba „Šventa“ – jis apskritai kompromisas. Filmas būtų idealus, jei galėčiau nufilmuoti jį vienu kadru. Taip ir buvo planuota. Vaikas pamato veidrodį. Bet supratau, kad vieno kadro žmonės negali žiūrėti valandą. Tiesiog mūsų kultūroje tokio žiūrėjimo nėra. Filme yra scena, kai vaikas, priėjęs prie veidrodžio ir pamatęs save, atsitraukia, nueina ir, atsisėdęs į kampą, sėdi ten kokias septynias minutes. Man tai buvo nuostabu – štai, kinas: jis sėdi ir galvoja. Bet suprantu, kad žiūrovui bus nuobodu ir padariau kompromisą. Nukirpau, padariau montažinę sandūrą, o jei jau vieną kartą sumontavau, vadinasi, galima ir kitą, nors dėl to suardžiau filmo idėją. Žodžiu, išeina taip, kad kiekviename mano filme yra šioks toks kompromisas. Todėl ir sakau, kad vieną dieną padarysiu tokią versiją, kokia turėjo būti. Ji, aišku, bus ne žiūrovams, o tiems, kurie supras, ko aš norėjau.


Ir taip tikrai padarysite?
Žinoma, jei mirtis nebus staigi ir netikėta.


Ar Jūsų sūnus matė filmą „Šventa“, sukurtą apie jį? Kaip sureagavo?
Žinoma, jam jau devyneri metai. Jis kartais pats įsijungia tą filmą. Ir vis stebisi, koks mažas, juokingas buvo. Jis žiūri į save lyg ir iš šalies. Šiuo požiūriu įdomu, kad jis supranta, jog tai ne jis. Sviatoslavas supranta, kad atvaizdas veidrodyje nesi tu, bent iš dalies.


Man rodos, kad labai svarbu, jog jis vis žiūri tą filmą. Vadinasi, svarbiausią tikslą pasiekėte – suteikėte galimybę susitikti su savimi, suprasti, kas esi.
Žinoma, taip. Kuo šiandien pasižymi baltaodžių žmonių gyvenimas? Pabrėžiu, baltųjų. Matau dvi pagrindines tendencijas: baltasis žmogus sensta ir dingsta, t.y. mes gyvename ilgiau, bet mūsų vis mažėja. O tai lydi vienas keistas reiškinys – vyrų infantilumas. Vyrai labai ilgai bręsta. Anksčiau, matyt, žmogus neturėjo galimybių tiek ilgai galvoti, kuo jam gyvenime užsiimti, ką mylėti. Gana anksti reikėjo prisiimti atsakomybę. Taip vyksta todėl, kad mes savęs niekaip nepersonifikuojame. Žiūri į veidrodį ir nesupranti, kas ten į tave atgal žiūri. Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis, pažiūrėjęs „Šventa“, skambina: „Klausyk, po tavo filmo supratau, kodėl mane žmona paliko.“ „Kuo čia mano filmas dėtas?“ – nustebau. „Kitą rytą po filmo skutausi ir pagaliau pamačiau save – kaip su tokiu bjaurybe ir tinginiu ji galėjo gyventi?“ Nors į veidrodį kasryt iki to žiūrėdavo. Žiūrėti į save veidrodyje dar nereiškia matyti.


Bet tai apskritai kalba apie atvaizdą. Ekrane matome ir save, ir ne. Bet, man rodos, tas noras pamatyti, atpažinti save ir yra svarbiausia visoje Jūsų kūryboje, ne tik filme „Šventa“.
Man irgi taip atrodo ir turbūt dar daugiau. Gal aš neteisus, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad bet kuris menininkas, sąmoningai ar ne, tam tikra prasme yra mokslininkas, besistengiantis atrasti, kaip sukurtas pasaulis, žmogus. Žmogus yra nuostabi, neįtikėtina, įdomi būtybė. Vis bandoma suvokti, kaip jis padarytas, kiek jame visko daug telpa. Kaip sakė Fiodoras Dostojevskis: „Platus žmogus, aš susiaurinčiau.“ Galų gale juk viskas prasideda nuo savęs pažinimo, tik tada žiūri į kitus žmones. Juk žmonija jau tiek bloga pridarė, kad pasaulis seniai turėjo būti sunaikintas. O jis vis sukasi... Dar keisčiau ir nepaaiškinamiau, kaip po baisių asmeninių ar globalių nelaimių, kai, atrodo, nebegalima toliau gyventi, žmogus vėl šypsosi, išgeria, Naujuosius metus švenčia, juokiasi...


Ar vis dar norite kurti kiną?
Kiną, kaip visi jį supranta, – ne. Toks jis man apskritai nebeįdomus. Kinas devalvavosi. Jis tapo audiovizualine šiukšle. Per daug filmų prifilmuota. Ir dar vieną daryti nėra jokios prasmės.


Bet vis dėlto darote? Profesijos nepakeitėte?
Ne, aš turiu kitą profesiją. Esu tinginys. Profesionalus. Vieną filmą kuriu penkerius metus ar daugiau. Nedarau reklamų, užsakomųjų politinių juostų.


Bet girdėjau, kad ruošiatės naujam filmui apie Peterburgą?
Norėčiau sukurti filmą apie šį miestą. Sugalvojau kai ką įdomaus, techniškai naują žingsnį – ir filmavimas, ir projekcija – 120 kadrų per sekundę. Tas reikalauja nemenkų lėšų. Visiems idėja patinka, o pinigų nėra. Filmas remiasi Andrejaus Petrovo muzika.


Labai norėčiau pamatyti tą filmą.
Aš taip pat, beje, labai norėčiau. Manau, tai bus dar negreit, teks daug laiko ir energijos išeikvoti. Tiesą pasakius, ir „Antipodus...“ sugalvojau prieš dešimt metų ir septynerius metus praleidau ieškodamas pinigų. Esu atkaklus žmogus. Vis tiek kada nors padarysiu. „Šventa“ idėja atsirado prieš penkiolika metų, gimus pirmam sūnui. Bet tada nepavyko, nes naudojome kino juostą, kurios buvo tik 2 minutės. Nežinojau, kad procesas bus ilgesnis. Tačiau vis dėlto, ką noriu, padarau. Gal ne viską, bet stengiuosi.


Garsiausi Jūsų kartos dokumentinio kino kūrėjai Sergejus Loznica, Sergejus Dvorcevojus pasuko į vaidybinį kiną. Jūs tokių ketinimų neturite?
Neinu į vaidybinį kiną, nes neturiu fantazijos. Aš nemoku sugalvoti. Man patinka žiūrėti, stebėti, o paskui iš to ką nors padaryti. Sugalvoti gal ir galėčiau, aš juk vis dėlto – profesionalus scenaristas, bet iš to man jokio džiaugsmo. Esu laimingas, kai filmuoju, o staiga kas nors atsitinka, ir aš žinau, ką daryti su kamera. Tai pati svarbiausia akimirka. Man pasisekė, kad galbūt labiau nei kiti žmonės matau. Tam tikroje situacijoje galiu pamatyti kai ką, kas įgyja didelę prasmę ir vertę. Bet pati didžiausia laimė, kai tada aš „teisingai“ filmuoju – atitinka rakursas, kameros judesys. Taip atsiranda „susikabinimas“ – gyvenimo ir to, ką aš matau pro kamerą. Tai visiškai neįtikėtina. Neįtikėtina ir nepakartojama. Pabandykite pakartoti – nepavyks. Gal todėl, kad debesys buvo tamsesni, gal kad užuolaida sujudėjo.


Jūs dažnai pats filmuojate savo juostas. Kodėl? Juk yra daug gerų operatorių, kurie nufilmuos ką nori ir kaip nori.
Taip, žinoma, aš ir dirbau su didžiaisiais – Georgijumi Rerbergu, Pavelu Lebeševu. Man sunku dirbti su operatoriumi. Manau, kad dokumentiniame kine operatorius ir režisierius yra lygiaverčiai kūrėjai, nes operatorius atlieka tuos mažus, vos pastebimus kompozicijos, rakurso pakeitimus, kurie gali viską nulemti. Net svarbu, kur bus ryškumas: čia, čia ar čia (rodo į gretimus ant stalo pamerktos gėlių puokštės žiedelius, – N.K.), ir tie ryškumo pakeitimai keičia kadro ir vaizdo prasmę. O tą ir daro operatorius. Režisierius dokumentikoje to nespėja, tai neįmanoma. Jei kas staiga atsitinka, akimirksniu gali sureaguoti tik operatorius. Todėl ir manau, kad jis toks pat filmo autorius, kaip ir režisierius. Todėl noriu filmuoti pats, tą akimirką justi salę, kuri šį kadrą žiūrės. Pervedu ryškumą ir jaučiu žiūrovų reakciją... Tai nepakartojamas jausmas, kuriuo nenoriu su nieko dalintis. Be to, kine menas, mano manymu, prasideda nuo klaidos.


Taip, juk daugelis atradimų kine būtent taip ir buvo padaryti.
Jei nufilmuotum tą patį vaizdą su klaida, net ekspozicijoje, pastatytum, sakykim, kitą diafragmą, vaizdas bus kitas. Pavyzdžiui, aš filmuoju prieš šviesą, nors tai laikoma klaida. Reikia, žinoma, mokėti filmuoti be klaidų. Bet kai moki, tada reikia daryti klaidas, ir iš to kai kas gali pavykti.


Daug keliaujate, turbūt net kelis kartus apskridote Žemę. Ką duoda kelionės? Jūsų filmas „Tišė!“ rodo, kad visas pasaulis gali atsiskleisti pro buto langą.
Taip, bet gal todėl aš ir nufilmavau tokį filmą, nes daug keliauju, mačiau daug pasaulio, daug žmonių. Kita vertus, keliaudamas pradedi labiau mylėti žmones. Turi daugiau šansų sutikti žmogų tokį, koks jis buvo sukurtas. Kuo toliau nuo didelių miestų, tuo daugiau galimybių sutikti tikrą žmogų. Ir turiu pasakyti, kad žmogus – nuostabi būtybė. Kai keliauji, supranti, kad tave riboja savi nusistatymai: taip galima, taip reikia, taip naudinga, taip žalinga, tas moralu, tas ne... Niekai visa tai. Aš tokių dalykų mačiau... 40 dienų gyvenau vienoje saloje Ramiajame vandenyne kanibalų gentyje, bet jie nuostabūs žmonės. Tai nedidelė sala, kurios penkis metrus kasryt nuplauna vandenynas. Rytą žmonės atsikelia, vyrai nardo, o moterys iš ištrauktų koralų vėl stato krantą. Ir taip kiekvieną rytą, nes jei kartą to nepadarysi, patingėsi, tiesiog nuplaus, ir tiek. Tik atvažiavęs buvau be galo susižavėjęs tais žmonėmis, kaip jie bendrauja, kaip vienas kitam padeda. Paskui pastebėjau, kad tas vyras miega ir su žmona, ir su dukra. O vaikai ir nuo vienos, ir nuo kitos. Dieve mano, pagalvojau, kaip čia taip... O paskui iš ryto matau, kaip jie visi kartu stato tą krantą. Ir suprantu, kad visa tai, ką aš žinau ir manau, jiems neįdomu. Jie neturi kitos išeities. Toje nedidelėje, vandenyno plaunamoje saloje gyvena vienuolika žmonių, ir viskas. Artimiausi žmonės – už dvidešimt mylių. Keliaudamas pamatai daug ką, ko nesupranti, nepriimi, o svarbiausia, pamatai laimingus žmones ten, kur nesitiki. Vienoje Afrikos vietoje aplinkui nėra nieko, išskyrus dramblius. O moteris kiekvieną dieną gražiai apsirengusi, susišukavusi, kiekviena drabužio detalė apgalvota, priderinta. Kam, kodėl jai to reikia? Visas savo vertybes keliaudamas patikrini. Grįžęs labiau myli tėvynę, geriau ją supranti, labiau myli žmones ir gali parodyti jiems pasaulį iš savo buto lango.


Tai vis dėlto dar, matyt, yra prasmė kurti filmus?
Taip, filmus-įvykius, sukrečiančius filmus, kurie reti, bet puikūs. Tai vienintelis kelias. Filmus, kurie yra daugiau nei kinas. Mano manymu, kine turi būti kai kas daugiau už estetinę vertę. Aš noriu kurti tokius filmus, o papasakoti dar vieną istoriją – ne, tai ne man.
 

Viktoras Kosakovskis       A. Gailiūtės nuotrauka
Viktoras Kosakovskis A. Gailiūtės nuotrauka
„Trečiadienis 1961.07.19“
„Trečiadienis 1961.07.19“