Nugalėtojai paaiškės gruodžio 1 d.
Šį savaitgalį paskelbti Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Nugalėtojai paaiškės gruodžio 1 d. Maltoje per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri šiemet vyks jau 25 kartą.
Geriausio Europos 2012 metų filmo apdovanojimui nominuoti: Michaelio Haneke‘s filmas „Meilė“ („Amour“, Austrija, Prancūzija, Vokietija), Christiano Petzoldo „Barbara“ (Vokietija), Paolo ir Vittorio Taviani „Cezaris turi mirti“ („Cesare deve morire“, Italija), Olivier Nakache‘o ir Erico Toledano „Neliečiamieji“ („Intouchables“, Prancūzija), Thomaso Vinterbergo „Medžioklė“ (Jagten“, Danija) ir Steve‘o McQueeno „Gėda“ („Shame“, D. Britanija).
Krėsle prie televizoriaus
Šiaip ar taip, Vėlinės žada
Nauji filmai ir prisiminimai apie neseną praeitį
Populiarios trumpo metražo vaidybinės komedijos „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“ (2009) autorė Lina Lužytė dokumentinį filmą „Igruški“ (Lietuva, 2012) nufilmavo Baltarusijoje, Žlobine. Praėjus 21 metams po Sovietų Sąjungos griūties daugelis miesto gyventojų išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų, kuriuos filmo autorė kažkodėl nusprendė vadinti rusiškai „igruški“, pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. O žmonės gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgėrinėja
Europos kino akademija nominavo dokumentinius filmus
Europos kino akademija paskelbė tris filmus, kurie nominuoti geriausio šių metų Europos dokumentinio filmo apdovanojimui. Tai – Manuelio von Stürlerio „Klajoklių žiema“ („Hiver nomade“, Šveicarija). Niono dokumentinio kino festivalyje šiemet geriausiu pripažintas filmas – tai pasakojimas apie piemenis Carole ir Pascalį, kurie turi peržiemoti kartu su trimis asilais, keturiais šunimis ir 800 avių. 600 kilometrų sunkiais ir šaltais žiemos keliais – išbandymas, bet kartu ir tikras šiuolaikinis nuotykis.
Per dvi valandas trunkantis Julieno Temple’o „Londonas – šiuolaikinis Babilonas“ („London – the Modern Babylon“, D. Britanija) buvo įtrauktas į kultūrinę Londono olimpiados programą. Tai kelionė į britų sostinės centrą, pokalbiai su menininkais, muzikais, rašytojais, paprastais žmonėmis ir politiniais radikalais apie
Jau dabar naujame interneto portale www.e-kinas.lt galima rasti daugiau kaip šimtą filmų, sukurtų 1919–1961 metais. Portalas nuolat papildomas naujais filmais. Planuojama, kad artimiausiu metu bus
Įtariu, jog von Trieras norėjo parodyti, kad sapnus ir fantazijas kuriame nebe patys, o masinė kultūra – reklama, rinkodaros triukai ir vartojimo ideologijos. Bet „Melancholija“ – visai vykusi artėjančios katastrofos reklama. Tiksliau, tos būsenos ar nuojautos, kurią išgyvena šių dienų žmonės, kuriems nuolat ir Holivudas, ir žiniasklaida primena, kad netrukus sulauksime pabaigos. Kokiai nors p. Fekalijai iš parlamento filmas, žinoma, gali pasirodyti
„Scanorama 2012“
...Žoržas (Jean-Louis Trintignant) ir Ana (Emmanuelle Riva) – į devintąją dešimtį įkopusi intelektualų pora. Į pensiją išėję muzikos mokytojai gyvena prabangiame bute Paryžiuje, apsupti knygų apie dievinamą kompozitorių Franzą Schubertą. Vieną rytą Aną ištinka
Nauji filmai – „Kazino apiplėšimas“
Absurdiški filmų pavadinimų vertimai į lietuvių kalbą, deja, jau nebestebina. Imi net abejoti, ar platintojai apskritai peržiūri filmus, ar apsiriboja tik trumpais užsienietiškais „sinopsiais“ ir „treileriais“, kurie neretai tik klaidina. Naujausią gimusio Naujojoje Zelandijoje, bet kuriančio JAV režisieriaus Andrew Dominiko juostą „Killing Them Softly“ išversti į „Kazino apiplėšimą“ (JAV, 2012) reikia nemažai kvailumo. Lietuviškai pavadinimas platintojams turbūt skamba pernelyg „švelniai“ ir nieko nepasako apie žanrą. Šių laikų eiliniam žiūrovui, nesivarginančiam skaityti nei aprašymų, nei plačiau pasidomėti filmu prieš einant į kino teatrą, pavadinimas turi būti suprantamas, sufleruoti „pagrindinę mintį“, kitaip sakant – tiesmukas. O jei taip nesinorėjo to poetiško pavadinimo, tiesą sakant, apie filmą ir jo atmosferą pasakančio daug daugiau nei naujai sugalvotasis, kodėl netiko „Kogano sandėris“? Juk taip vadinamas amerikiečių rašytojo, advokato ir žurnalisto George’o V. Higginso romanas, pagal kurį filmas ir sukurtas. Logiškas paaiškinimas, matyt, vienintelis: savo tiksline auditorija platinimo kompanijos laiko paauglius, „Oušeno“ trilogijos ir panašių veiksmo filmų gerbėjus. Tokiems reikia lengvo masalo. Tačiau šiuo atveju ir jie apgaunami
Trečiadienį oficialiai uždarytas kino festivalis „Ad hoc: nepatogus kinas“ sulaukė ne tik daug žiūrovų, bet ir svečių. Pristatyti savo filmo „Panko sindromas“(„Kovasikajuttu“, Suomija, 2012) į Vilnių atvyko trys kūrybinės grupės nariai – režisierius Jukka Kärkkäinenas, operatorius Jani-Petteri Passis ir prodiuseris Sami Jahnukainenas. Trys suomiai į kiną pasuko visai netikėtai: J.-P. Passis planavo tapti jūrininku, Jukka dirbo sandėlyje, kur suprato, kad reikia kažką keisti, o Sami po kelių nesėkmingų bandymų įstoti į universitetą studijuoti istorijos užsirašė į kino kursus, kur ir sutiko Jukką. Dabar trijulė džiaugiasi savo bendro darbo darna ir tarpusavio supratimu, kuria klausydami širdies ir teigia, kad neprofesionalumas kine, ypač dokumentikoje, – dažnai tik privalumas. Kartu jie sukūrė du dokumentinius filmus, ateityje tikisi sulaukti finansinės paramos ir jau suplanuotam vaidybiniam. Pirmas jų filmas „Tautos svetainė“ („Kansakunnan olohuone“, 2009)rodė kelis išraiškingus suomių svetainės kambarius, juose kalbinami esminius pokyčius išgyvenantys žmonės. Tai filmas apie dėmesio ir žmogiško supratimo ilgesį, laiko tėkmę ir kasdienę gyvenimo dramą. „Panko sindrome“ kūrėjai atranda tikro punk esmę keturių protinę negalią turinčių pankrokerių Pertti, Sami, Kari ir Toni grupėje. Pokalbis apie šiuos filmus su jų autoriais vyko Lietuvos kinematografininkų sąjungoje – studentų „Šoblės kino klube“.
Dar vienas filmas apie pranašą Mahometą?
Kol niekinga „Musulmonų nekaltybė“ kelia audras ne tik internete, bet ir tikrovėje, garsus Irano kino kūrėjas Majidas Majidi („Dangaus vaikai“, „Lietus“) kuria, o gal jau net baigė filmą apie pranašo Mahometo gyvenimą. Islamo tradicija draudžia vaizduoti pranašą, tačiau Majidi filmas ne tik kuriamas Irane, bet ir gavo valstybės paramą – rekordišką 30 milijonų dolerių sumą. Pasak Irano žiniasklaidos, filmas kuriamas „glaudžiai bendradarbiaujant su aukštos kvalifikacijos istorikų ir tyrinėtojų grupe“. Tikslas – parodyti islamo humaniškumą – ir auditorija (skiriamas žiūrovams visame pasaulyje) žada, kad kino dvikovos taps svarbiu civilizacijų karų įrankiu. Filmą apie pranašą Mahometą rengiamasi kurti ir Katare: sunitai bijo, kad Irano šiitai gali neteisingai sudėstyti akcentus. Kataro filmo biudžetas