7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie kasdienybės dramą ir pankų sindromą

 

Festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ svečiai iš Suomijos

 

Aistė Račaitytė
Nr. 38 (1006), 2012-10-26
Kinas
Režisierius Jukka Kärkkäinen ir operatorius Jani-Petteri Passi
Režisierius Jukka Kärkkäinen ir operatorius Jani-Petteri Passi

 

Trečiadienį oficialiai uždarytas kino festivalis „Ad hoc: nepatogus kinas“ sulaukė ne tik daug žiūrovų, bet ir svečių. Pristatyti savo filmo „Panko sindromas“(„Kovasikajuttu“, Suomija, 2012) į Vilnių atvyko trys kūrybinės grupės nariai – režisierius Jukka Kärkkäinenas, operatorius Jani-Petteri Passis ir prodiuseris Sami Jahnukainenas. Trys suomiai į kiną pasuko visai netikėtai: J.-P. Passis planavo tapti jūrininku, Jukka dirbo sandėlyje, kur suprato, kad reikia kažką keisti, o Sami po kelių nesėkmingų bandymų įstoti į universitetą studijuoti istorijos užsirašė į kino kursus, kur ir sutiko Jukką. Dabar trijulė džiaugiasi savo bendro darbo darna ir tarpusavio supratimu, kuria klausydami širdies ir teigia, kad neprofesionalumas kine, ypač dokumentikoje, – dažnai tik privalumas. Kartu jie sukūrė du dokumentinius filmus, ateityje tikisi sulaukti finansinės paramos ir jau suplanuotam vaidybiniam. Pirmas jų filmas „Tautos svetainė“ („Kansakunnan olohuone“, 2009)rodė kelis išraiškingus suomių svetainės kambarius, juose kalbinami esminius pokyčius išgyvenantys žmonės. Tai filmas apie dėmesio ir žmogiško supratimo ilgesį, laiko tėkmę ir kasdienę gyvenimo dramą. „Panko sindrome“ kūrėjai atranda tikro punk esmę keturių protinę negalią turinčių pankrokerių Pertti, Sami, Kari ir Toni grupėje. Pokalbis apie šiuos filmus su jų autoriais vyko Lietuvos kinematografininkų sąjungoje – studentų „Šoblės kino klube“.
 
Tarptautinis filmo pavadinimas „Panko sindromas“ („The Punk Sydrome“) skiriasi nuo suomiškojo, ką reiškia originalusis variantas?
Sami Jahnukainen: „Kovasikajuttu“ – grupės vienos dainos pavadinimas, jis reiškia kažką neįtikėtinai šaunaus, tačiau jo neįmanoma išversti, todėl ieškodami tarptautinio pavadinimo stengėmės atskleisti, kad filmas kalba apie pankroką ir neįgalumą.
 
Kodėl jus sudomino ši grupė?
Jukka Kärkkäinen: Mintis filmuoti kilo pirmą kartą per televiziją pamačius grupę „Pertti Kurikan Nimipäivät“ („Pertti Kurikos vardo diena“). Pradžia buvo labai chaotiška. Šešis mėnesius sekiojome grupei iš paskos, nenutuokdami, apie ką bus filmas. Filmavimą lydėjo nežinia, planuoti nebuvo jokios prasmės. Nežinojome, ar imsime interviu, ar filmuosime grojant. Laukdavome, kol kas nors atsitiks, bet nuolat atsitikdavo patys netikėčiausi dalykai. Filmavimas truko apie pusantrų metų, per tą laiką grupė išpopuliarėjo ir pradėjo groti didžiausiuose Suomijos roko festivaliuose. Mane, kaip kino kūrėją, labiausiai domino tai, kad „Panko sindromo“ herojai kur kas laimingesni už daugumą sveikų žmonių. Jie daro tai, kas jiems patinka, yra tikri ir nuoširdūs.
Jani-Petteri Passi: Dažnai po filmo žmonės nustebę klausia, kaip taip gali būti, kodėl tokia gera muzika ir tokie puikūs tekstai? Aš sakau, o kodėl gi ne? Kodėl negali būti geros muzikos ir gerų tekstų? Visi grupės nariai žino, ką daro, kai groja, jiems nė kiek netrukdo proto negalia. Pertti apskritai labai gilus menininkas. Ši grupė – tik vienas iš kelių jo kūrybinių projektų. Pertti – Suomijos muzikinės dėžutės grojimo čempionas, populiarus siaubo istorijų pasakotojas, ateityje jis planuoja dar daug kitų projektų.
Sami Jahnukainen: „Pertti Kurikan Nimipäivät“ grupės nariai elgesiu ir kūryba priartėjo prie pankroko ištakų, kai svarbiausia – ne puikiai sugrota muzika, bet tekstas ir išraiška. Apie savo problemas pasauliui jie kalba per savo dainas. Įsigilinus į šį muzikos žanrą akivaizdu, kad grupės muzika – pats tyriausias pankrokas. Pertti visą gyvenimą elgėsi kaip pankas. Tai mums ir buvo įdomu.
 
Kuriant filmą apie neįgaliuosius, neišvengiamai kyla moralinės atsakomybės klausimas. Kaip pavaizduoti herojus, kad ir jūs, ir jie būtumėte suprasti teisingai. Filme netrūksta humoro.
Jani-Petteri Passi: Mes visąlaik vadovavomės savo jausmais. Negalėjome numatyti, kokia bus žiūrovų reakcija, kas jiems pasirodys netinkama. Mus drąsino neįgaliųjų centro darbuotojų pavyzdys, jie aiškiai parodė, kad nereikia paisyti medicininės diagnozės, iš kurios kartais kyla globėjiškas jausmas ir nepagrįsta baimė įžeisti. Socialiniai darbuotojai mus skatino kurti tokį atvirą filmą, koks jis dabar yra. Grupės narių elgesys taip pat diktavo, kaip jie nori būti matomi. Kaip ir tikriems pankrokeriams, jiems neegzistuoja jokie tabu.
 
O ar egzistavo jūsų asmeniniai tabu?
Jani-Petteri Passi: Visuomet vadovaujuosi nuostata, kad negaliu filmuoti tokio kadro, kurio herojumi nenorėčiau būti pats. Būtent todėl sceną, kai Pertti stovi nuogas po dušu, filmavau ne aš, o Jukka. Tačiau pats Pertti sakė, kad tai ne jo, o nepatenkintų (jei tokių yra) žiūrovų bėda, todėl kadrą filme panaudojome. Taip pat nebūtume filmavę scenos, kurioje Toni prieš pat koncertą šlapinasi tualete, jei ne grupės vadybininkas Kalli, sakęs, kad tai būtinai reikia parodyti. Iš esmės, tai juk tikra pankroko grupė, kurios tapatybė – laisvas ir netabuizuotas elgesys. Todėl tokios scenos yra būtinos, jei nori apibūdinti filmo herojus.
 
Kaip grupė priėmė kino kūrėjus?
Jani-Petteri Passi: Pertti sakė, kad jie žvaigždės ir būtina kurti filmą. Mums buvo svarbi jo reakcija pamačius rezultatą. Vis dėlto gavę kvietimą į jo gimtadienį supratome, kad filmas patiko. Tik Sami norėjo išimti sceną su smunkančiomis kelnėmis. Po didelių diskusijų sutarėme, kad ji reikalinga, nes įvyksta esminis jo ir Pertti susitaikymas.
Jukka Kärkkäinen: Toni buvo nusivylęs, kad jo filme per mažai. Jam asmeniškai sumontavau kitą versiją, pridėjęs 40 minučių medžiagos vien tik apie jį, tačiau jam vis tiek buvo per mažai. Iš esmės visi grupės nariai liko patenkinti, mes iki šiol esame artimi draugai.
 
Sakote, kad herojai pirmiausia yra jūsų draugai. Bet ar kamera nekomplikuoja tiesioginių santykių?
Jani-Petteri Passi: Juk kalbame apie žmonių santykių esmę. Mums įprasta su filmų personažais bendrauti per kamerą ir išlikti draugais, nes mus domina ne techninė įranga, o žmonės. Padeda ir tai, kad esame ne profesionalūs kino kūrėjai, bet pirmiausia žmonės, norintys pažinti kitus. „Tautos svetainėje“ viskas vyko beveik taip pat, mes tiesiog įjungdavome kamerą ir leisdavome herojams atsiskleisti. Vieni užkalbinti negalėdavo sustoti, kitų namuose kantriai laukdavome, kol kas nors įvyks.
 
Tautos svetainė“ sulaukė pripažinimo. Iš kur atsirado jos veikėjai?
Jukko Kärkkäinen: Filmą įkvėpė Roy’aus Anderssono filmas „Dainos iš antro aukšto“ ir Sergejaus Loznicos „Portretas“. Pirminė idėja buvo sukurti dokumentinį filmą, kurio kadro kompozicija visąlaik išliktų tokia pat. Tačiau „Tautos svetainė“ tapo mano portretu, filmas atspindi mano vidinę situaciją ir jausmus. Jis kalba apie žmogų, kuriuo aš noriu tapti. Pagrindinio personažo Terro išgyvenami pasikeitimai netikėtai sutapo su manaisiais. Filmo personažai atsirado įvairiai: apie Terro ruošiuosi kurti jau ketvirtą filmą, du herojai – mano tėvai, o gatvės dainininką netikėtai išgirdau ir užkalbinau gatvėje. Kitus žmones radome klausydamiesi radijo. Ten skambina daugybė žmonių, norinčių pasidalinti savo gyvenimu. Pagalvojome, kad jei jau jie skambina ir kalba viešai, turėtų sutikti ir filmuotis. Tačiau personažai atsirado kur kas anksčiau, nei aš supratau, apie ką bus filmas. Terro sužinojo, kad taps tėvu, tik po to, kai sutiko filmuotis, tada ir supratau, apie ką bus filmas. Bet įvyko dar vienas keistas dalykas – filmuojant sceną, kurioje Terro kalbasi su savo tėvu apie būsimo vaikučio vardą, būsimas senelis mums pranašingai linkėjo kuo greičiau susilaukti vaikų, nes gyvenimas nelaukia. Tą patį vakarą sulaukiau skambučio iš vienos moters. Susitikus ji man pranešė naujieną, kad tapsiu tėvu. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi. Kitų lūpomis šiame filme kalbu pats apie save.
 
Bet pavadinimas leidžia spėti, kad filmo tema – daug bendresnė.
Jukka Kärkkäinen: Filmas tiesiogiai nekalba apie suomių tautą, jis labiau atskleidžia mano asmeninį požiūrį, taip pat ir tai, kaip aš save matau. Jis buvo kelionė į mano paties vidų.
Sami Jahnukainen: Kita vertus, visi personažai yra suomiai ir atspindi tautą, tačiau tai ne demografinė sąvoka, tik mažas paprastų žmonių gyvenimo fragmentas. Todėl mes pasirinkome svetainę – vietą, kur, išskyrus miegamąjį, žmonės praleidžia daugiausiai laiko. Iš pradžių norėjome filmuoti muilo operas žiūrinčius žmones. Pirmiausia atsirado filmo estetinė idėja, tada gimė pavadinimas ir tik vėliau tema ir turinys. Svetainėse stengėmės nieko nekeisti, herojai sėdėjo savo įprastose vietose, klausimai buvo bendri, pavyzdžiui, „Kaip tu laikaisi?“. Norėjome pavaizduoti paprastų žmonių kasdienybę. Juk kiekvieno žmogaus gyvenime yra kažkas svarbaus ir ypatingo, būtent tai mus ir domino.
 
Absurdu persmelktos scenos primena Anderssono kūrybą, ar absurdas atsirasdavo natūraliai?
Sami Jahnukainen: Žinoma, kad natūraliai. Roy’us Anderssonas kuria vaidybinį kiną, o mūsų filme rodomas realus gyvenimas, kuris, nori nenori, kartais būna absurdiškas. Tokiomis akimirkomis, kai kunigas netikėtai atsigeria iš didelio virtuvinio puodo, tampa aišku, kad tai būtinai turi būti filme. Atrinkdami medžiagą ieškojome kadrų su humoru.
Jukka Kärkkäinen: Man labai patinka Anderssono filmų stilius ir atmosfera, noriu sukurti ką nors panašaus. Humoro autoritetu laikau Takeshi Kitano.
 
Kaip suartėjate su personažais, kaip santykiai klostosi vėliau?
Jukka Kärkkäinen: „Tautos svetainėje“ yra tik vienas herojus, su kuriuo nebepalaikome santykių, dar vienas iš jų mirė, bet su kitais bendraujame iki šiol. Manau, kad kiekvienas žmogus vertas tapti filmo herojumi. Viskas priklauso nuo to, ar kino kūrėjams jis įdomus. Filme visada atsiskleidžia asmeniškas kino kūrėjo požiūris į objektą. Tai nepaaiškinama. Man įdomu, kodėl vyras gyvena su nevaldoma ir abejinga moterimi, filmuodamas atrandu atsakymą – jis tiesiog nenori būti vienas. Susidomėjimas neišblėsta pasibaigus filmavimui. Kita vertus, kartais personažai apie mane žino daugiau nei aš apie juos, visuomet esu atviras, siekiu lygiaverčių santykių ir pasitikėjimo. Niekad nepamiršiu, kaip pankrokeris Pertti netikėtai prisipažino esąs linkęs į savižudybę ir papasakojo apie kelis nepavykusius bandymus. Šios akimirkos man labai brangios. Kitas mūsų projektas bus vaidybinis filmas, visus veikėjus vaidins paprasti žmonės, tarp kurių dar kartą bus ir Terro. Filme nebus be dialogų, tačiau kiekviename vaidmenyje bus įpinta aktoriaus asmeninė istorija. Taigi vėl priartėsime prie dokumentikos, tik galėsime laisviau žaisti siužetu. Bet įkvėpimo nuolat semiamės realiame gyvenime.
Sami Jahnukainen: Manau, kad kine patys įdomiausi bandymai nutinka, kai nepaisoma žanrų rėmų. Daug puikių dokumentinių filmų dažnai atrodo tarsi suvaidinti, o vaidybiniai kartais priartėja prie dokumentinio kino ribos. Šios dvi skirtingos kino rūšys visada darė ir darys viena kitai įtaką. Iš to kinas tik laimi.

 

Režisierius Jukka Kärkkäinen ir operatorius Jani-Petteri Passi
Režisierius Jukka Kärkkäinen ir operatorius Jani-Petteri Passi
Režisierius Jukka Kärkkäinen, operatorius Jani-Petteri Passi, prodiuseris Sami Jahnukainen
Režisierius Jukka Kärkkäinen, operatorius Jani-Petteri Passi, prodiuseris Sami Jahnukainen