Lapkričio 8 d. prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys keturių pilnametražių lietuviškų dokumentinių filmų premjeras. Šių filmų autoriai – skirtingų kartų bei patirčių kūrėjai.
Populiarios trumpo metražo vaidybinės komedijos „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“ (2009) autorė Lina Lužytė dokumentinį filmą „Igruški“ (Lietuva, 2012) nufilmavo Baltarusijoje, Žlobine. Praėjus 21 metams po Sovietų Sąjungos griūties daugelis miesto gyventojų išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų, kuriuos filmo autorė kažkodėl nusprendė vadinti rusiškai „igruški“, pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. O žmonės gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgėrinėja, vėl gamina, dainuoja, pykstasi ir... vėl gamina žaislus.
Ne vienas žiūrovas, įdėmiai sekantis lietuvių kino debiutantus, be abejo, įsidėmėjo Marato Sargsyano poetišką vaidybinį debiutą „Lernavan“. Naujo režisieriaus filmo „Tėvas“ (Lietuva, 2012) herojus – Vidas Zenonas Antonovas, pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų, įrašytas į įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos nusikaltėlių knygą. Jis planavo pabėgti į Afriką ir kartu su bendraminčiais pagrobė keleivių pilną lėktuvą. Penkiolikoje skirtingų kalėjimų Antonovas praleido dvidešimt gyvenimo metų. Dabar jam 71-eri. Jis turi didelę šeimą – 10 vaikų, 2 anūkus ir naujagimį sūnų. Antonovas sako: „Be abejo, dvidešimt metų kalėjimuose ir nusikalstama veikla, kuria aš užsiiminėjau laisvėje, pakeitė mane iš esmės. Bet jaučiau, kad dar turiu jėgų ir galimybę sukurti tokią šeimą, apie kurią kalbėjo mano tėvas ir senelis.“
Teatro ir kino režisierius, keliautojas piligrimas Jokūbas Vilius Tūras 2010 m. sausio 5 d. rytą iš savo namų Vilniuje iškeliavo į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. 4500 km piligriminės kelionės maršrutas driekėsi per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, o Prancūzijoje ir Ispanijoje įsiliejo į Šv. Jokūbo kelią. Šiuo keliu nuo XIII amžiaus piligrimai traukdavo nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams, palaidotiems Santjago de Kompostelos katedroje. Filme „Sapnuoju, kad einu“ (Lietuva, 2012) režisierius ne tik rodo kelionę, bet ir gilinasi į save, į tai, kas jį supa. Vidiniai autoriaus monologai bei pokalbiai su kelyje sutiktais žmonėmis pasakoja apie žmogiškąsias vertybes ir destrukciją, apie gyvenimą ir mirtį, apie tikėjimą, kuris nugali neviltį.
Filmo „Antra klasė“ (Švedija, Lietuva, 2012) autorė Marta Dauliūtė kino režisūrą studijavo Švedijoje, Aukštojo kino režisūros mokykloje Geteborge. Ji taip pristato savo filmą: „...Filmuojame jaunus lietuvius, dirbančius Švedijoje. Vyrai nenori filmuotis ir tapti dar vieno gailestį žadinančio televizijos reportažo objektais. Darbininkai filmuoja mus: ištuštiname degtinės butelį, šokame jų verandoje – gal jie leis filmuoti rytoj. Šis filmas – nūdienos dokumentas apie socialines klases ir pagarbą, darbo ir žmogaus vertę 2012-aisiais. Ieškant medžiagos, tiksliausiai atskleidžiančios darbininkų patirtis, ir mums, filmo autorėms, dalyvaujant filme, ima formuotis politiniai, socialiniai, egzistenciniai ir asmeniniai klausimai. Be politinio korektiškumo, tačiau su meile.“
Šias lietuvių kino premjeras papildys retrospektyvinė 8-ojo dešimtmečio lietuvių dokumentikos programa „Laikas eina per miestą“, kurią sudaro Almanto Grikevičiaus, Edvardo Zubavičiaus ir Gedimino Skvarnavičiaus filmai. Gerokai primiršta, o jaunajai kartai visai nežinoma sovietmečio dokumentika ir dabar stebina stilių ir spalvų įvairove. Juose gausu ir poetinių metaforų, ir kandžios ironijos bei šilto humoro, perkeltinių prasmių, Ezopo kalbos žavesio. Festivalio rengėjai nusprendė nuvalyti užmaršties dulkes nuo mažiau žinomų to dešimtmečio filmų. Todėl ši programa pabrėžia gražią tos dokumentikos savybę – su humoru ir ironija pažvelgti į pilkoką to meto realybę ir taip gelbėtis nuo pareigos aptarnauti savo laikų ideologines schemas. Poetinės dokumentikos perlas – Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ (1966) – neatsitiktinai suteikė pavadinimą visai programai. Tada, kai šiuo filmu debiutavo dar menkai žinomas jaunas režisierius, filmas atvėrė naujo požiūrio į dokumentiką galimybę. Šį požiūrį dabar atpažįstame ir geriausiuose šių dienų filmuose.
Dar vienas svarbus šiųmetės „Scanoramos“ įvykis – Audriaus Stonio filmo „Neregių žemė“ (1992) jubiliejaus paminėjimas ir restauruotos suskaitmenintos filmo versijos pristatymas. Audrius Stonys sako, kad „filmas „Neregių žemė“ atsirado bandant atsakyti į klausimą, kaip nufilmuoti tai, ko neįmanoma pamatyti. Visais vėliau sukurtais filmais vienaip ar kitaip sprendžiu šį klausimą. Tikslaus atsakymo kol kas neradau ir, tikiuosi, artimiausiu metu nerasiu. Prieš 20 metų maniau, kad svarbu surasti atsakymą, dabar manau, kad svarbiau jo ieškoti.“
