7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Mitai ir mistifikacijos

 

Krėsle prie televizoriaus

 

Vytautas Žalakevičius vadino save romantiku. Gal todėl jo filmų veiksmo ir jo gyvenimo vietos nuolat keitėsi – Lotynų Amerika (būta, kad filmuota ir Jaltoje, ir Lietuvos televizijoje, ir „Mosfilme“), Leningradas, į kurį skrenda „Vienos dienos kronikos“ herojai, Vakarų Europa „Avarijoje“, Maskva, kur sukurti net keli režisieriaus filmai. Romantikas jaučia prievolę keliauti, filosofuoti ir ieškoti savęs. Net Lietuva Žalakevičiaus filmuose atrodo egzotiška, juk kaimas, kuriame gimė broliai Lokiai, labiau primena mitologinę erdvę. Bet dar egzotiškesnis lietuvių kaimas rodomas 1982 m. Žalakevičiaus filme „Atsiprašau“ (LRT, šįvakar, 16 d. 23.45). Jis – tarsi iš reklaminių sovietinių filmų apie socialistinę kolūkinio kaimo nūdieną: modernūs namai, šviesi ambulatorija, asfaltuoti keliai ir madingai apsirengę, taisyklingai kalbantys kaimiečiai.
 

Į tokį kaimą ir grįžta pagrindinis filmo herojus – dainininkas Pranas. Ekrane – aktorius Aleksandras Kaidanovskis, sovietinių žmonių mėgto dvasingumo

„Undinė“
„Undinė“
Narius Kairys

Reikia 20-ties metų, kad sukurtum per vieną dieną

 

Pokalbis su režisieriumi Sharonu Bar-Zivu

 

„Reikia 20-ties metų, kad sukurtum per vieną dieną“, – išgirdau vienoje kino salėje, pasibaigus filmui. Tai ištarė žmogus, buvęs ilgą laiką šalia kino, bet tik visai neseniai įžengęs į jį. Nors Sharono Bar-Zivo filmas „514-as kabinetas“ buvo nufilmuotas vos per kelias dienas, jam buvo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme ruoštasi labai ilgai. Juosta, kurią šį savaitgalį rodo „Scanorama“, patiks mėgstantiems kamerinius, psichologinius filmus, kuriuose trykšta emocijos, o konfliktas – neišvengiamas, nes užprogramuotas jau pačios situacijos. Su režisieriumi kalbėjausi apie Izraelį, kiną ir jo pirmąjį – tikėkimės, ne paskutinį – filmą.
 
„514-as kabinetas“ – Jūsų debiutinis filmas. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad tai brandus kūrinys. Koks Jūsų kelias į kiną ir kas įkvėpė filmą?

Man keturiasdešimt penkeri. Esu įsitikinęs, kad filmą paveikė

„514-as kabinetas“
„514-as kabinetas“
Kora Ročkienė

Velnio nėra

 

Pokalbis su filmo „Už kalvų“ režisieriumi

 

Cristianas Mungiu – vienas geriausių šių dienų Europos režisierių, scenaristas, prodiuseris. Šiemet „Scanoramos“ programoje rodomas jo naujausias filmas „Už kalvų“. Kanų kino festivalyje jis pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų ir moters vaidmenį pagrindinių filmo aktorių duetui. Mungiu (g. 1968) studijavo anglų literatūrą, dirbo mokytoju ir žurnalistu. 1998 m. Bukarešte baigė kino režisūrą ir pradėjo kurti dokumentinius filmus. Vaidybiniame kine jis debiutavo 2002 metais. 2007 m. Kanų „Auksine palmės šakele“ buvo apdovanotas jo filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame interviu su režisieriumi, birželį išspausdinto lenkų savaitiniame žurnale „Polityka“, fragmentus.
 
„Už kalvų“ primena daugiasiužetį romaną apie jaunos merginos nužudymą stačiatikių vienuolyne, čia ryškus socialinis fonas. Tas nusikaltimas iš tikrųjų buvo įvykdytas prieš septynerius metus. Tiek metų svarstėte, ar verta apie tai kurti filmą. Kas Jus įtikino?

Istorija man pasirodė pernelyg sensacinga, smarkiai melodramatiška. Prieš metus iš kalėjimo buvo paleista paskutinė vienuolė, apkaltinta dalyvavusi

Cristian Mungiu
Cristian Mungiu
„Už kalvų“
„Už kalvų“
Živilė Pipinytė

Iš negalios ir mirties

 

Kino kritiko dienoraščiai

 

... Eilėje prie kavos kelios draugės kalbasi apie „Scanoramos“ filmus. Moterys stovi už manęs, net ir nesiklausydama išgirstu, apie ką kalbama. Pasigirsta vieno filmo pavadinimas, kito, trečio, ir ketvirtoji dama išdidžiai teškia: „Žiūrėsiu filmus, kuriuos rekomendavo mano kirpėjas.“ Klusniai pasiimu savo kavą ir einu tolyn nuo festivalio entuziasčių, juolab kad mano sąrašas joms tikrai nepadarytų įspūdžio. Suprantu, kad ne šios ponios – ištikimoji festivalio auditorija. Per dešimt metų „Scanorama“ užsiaugino žiūrovus, smalsius kino naujovėms ir norinčius pažinti ar prisiminti klasiką. Pilnutėlės salės, kur rodomi Ingmaro Bergmano ar Istvano Szabo filmai, – geriausias įrodymas.
 

Pilna buvo ir didžioji „Forum Cinemas Vingis“ salė, kai joje rodyta Michaelio Haneke’s „Meilė“. Paprastas, o kartu paslaptingas

„Meilė“
„Meilė“
„Kaulai ir rūdys“
„Kaulai ir rūdys“
„Po Liusijos“
„Po Liusijos“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ keliauja po festivalius
Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ spalį dalyvavo Tarptautinio Varšuvos kino festivalio dokumentinių filmų konkurse. Pirmomis lapkričio dienomis filmas buvo rodomas Liubeke (Vokietija), kur dalyvavo konkursinėje Šiaurės šalių kino festivalio programoje. Šį savaitgalį filmas atstovaus Lietuvai Budapešte (Vengrija), 9-ajame tarptautiniame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje.
 
Andrejaus Tarkovskio dokumentai „Sotheby’s“ aukcione

Lapkričio 28 d. Londone vyksiančiame „Sotheby’s“ aukcione bus parduodami rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio laiškai, audioįrašai, fotografijos ir scenarijai. Jie įvertinti 80–100 tūkstančių svarų sterlingų. Rinkinį parduoda kinotyrininkė ir Tarkovskio knygos „Įamžintas laikas“ bendraautorė Olga Surkova. Dokumentai susiję ir su asmeniniu režisieriaus gyvenimu, ir su jo kūryba.Vienas įdomiausių lotų – Leonidui Brežnevui

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“
Andrejus Tarkovskis
Andrejus Tarkovskis
„Legenda apie Paulį ir Paulę“
„Legenda apie Paulį ir Paulę“
Catherine Deneuve
Catherine Deneuve
Saoirse Ronan
Saoirse Ronan
Jonas Ūbis

Atspindžiai nemeluoja

 Krėsle prie televizoriaus

 

Jau visų pamirštas Kozma Prutkovas sakė: „Jei nori būti laimingas, būk!“ Norvegų debiutantės Anne Sewitsky komedijos „Nesveikai laiminga“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.10) herojė Kaja, manau, jam pritartų. Kai į mažą miestuką, kuriame ji gyvena kartu su nesveikai medžioti mėgstančiu vyru, atsikelia sutuoktiniai Sigvė ir Elizabet, Kaja nusprendžia, kad bus laiminga. Ko laukti iš filmo, kai dvi šeimyninio gyvenimo krizę išgyvenančios poros atsiduria kaimynystėje, ir dar norvegiškos žiemos apsuptyje? Kitaip ir negali būti: tarp jų kažkas įvyks. To „kažko“ laukti ilgai nereikės. Artumo pasiilgusi Kaja pradės romaną su žmonos neištikimybės įskaudintu Signe. Homoseksualumą slepiantis Kajos vyras pasijus įžeistas dvigubai. Bet racionali Signės žmona viską sustatys į savo vietas. Finale herojai nebebus tokie, kokie buvo filmo pradžioje, sekdami visais šiuolaikinio kino dramaturgijos reikalavimais, nepasikeis tik porų

„Ateinu su lietumi“
„Ateinu su lietumi“
„Laiko kilpa“
„Laiko kilpa“
7md inf.

Moteriškumas kaip maskaradas

 

„Scanoramos“ viešnia – režisierė Ulrike Ottinger

 

Ulrike Ottinger – viena įdomiausių nepriklausomų vokiečių režisierių, rengianti parodas ir performansus menininkė, feministė. Savo filmuose ji sieja skirtingus žanrus, nutrina ribas tarp tikrovės ir inscenizacijos. Todėl susidūrus su Ottinger filmais, be abejo, kyla ir klausimas apie kino ribas. Ji domisi tuo, kas absurdiška, groteskiška, siurrealistiška. Ottinger stebi tikrovę iš tam tikros distancijos, pabrėžia vietos, apie kurią pasakoja, autonomiškumą, kitoniškumą. Tokia vieta gali tapti ir senas Vienos pramogų parkas, kaip kad viename naujausių Ottinger filmų „Prateris“ („Prater“, 2007). Dažniausiai ją domina kultūrinių konvencijų ir barjerų laužymo tema, būdai, kaip išversti tai, kas kilo iš tradicijos, į šiuolaikinės kultūros kalbą. Savo filmuose režisierė nuosekliai abejoja tradicine kino naracija, demontuoja ideologinius klasikinio kino konstruktus.
 

Ottinger studijavo tapybą ir fotografiją Miuncheno dailės akademijoje. Sorbonos universitete ji gilinosi į etnologiją, religijotyrą ir meno istoriją, būtent Paryžiuje ji parašė ir pirmąjį scenarijų prancūzų televizijai. 1973 m. persikėlusi į Berlyną, Ottinger pradėjo kurti filmus. Pirmasis jos filmas „Laokonas ir sūnūs. Esmeraldos del Rio permainų istorija“ („Laokoon & Söhne“, 1975) – tai fantasmagoriškas pasakojimas apie Esmeraldą iš šalies, kurioje gyvena tik moterys. Vienas garsiausių ankstyvųjų Ottinger filmų „Madam X – absoliuti valdovė“ („Madame X: An Absolute Ruler“, 1977) – ekstravagantiškas stilizuotas filmas apie piratus, kuriame vyriška simbolika tampa feministinių

„Po sniegu“
„Po sniegu“
Pagal rengėjų inf.

Jauni režisieriai formuluoja sunkius klausimus

 

Konkursinė „Scanoramos“ programa

 

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ parodys turiningą ir įvairią trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“. Joje – penkiolika filmų iš trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Jaunieji kūrėjai bando formuluoti svarbius klausimus ir ieškoti naujų formų. Kaip jiems tai pavyksta, vertins žiuri: Janas Erikas Holstas (Norvegija), Umutas Dağas (Austrija), Filipas Marczewskis (Lenkija). Žiuri skirs du apdovanojimus. Pirmasis atiteks geriausiam Baltijos šalių jauno režisieriaus filmui (apdovanojimą skiria kompanija „Cinevera“), antrasis – geriausiam jaunam lietuvių režisieriui (apdovanojimą skiria bendrovė TEO). Laureatai bus paskelbti per iškilmingą festivalio uždarymą lapkričio 18 dieną.
 

Pirmoje konkursinėje programoje bus parodytas lietuvių režisierės Oksanos Burajos filmas „Liza, namo!“ (Lietuva, Estija, 2012, 27 min.), jo premjera įvyko praėjusį savaitgalį pasibaigusiame Tarptautiniame Leipcigo kino festivalyje. Tai pasakojimas apie

„Liza, namo!“
„Liza, namo!“
Kora Ročkienė

Kaip stebuklas

 

Emmanuelle Riva sugrįžimas

 

Šią savaitę prasidėjusi „Scanorama“ parodys vieną svarbiausių šių metų filmų – Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotą ir ne vienam Europos kino akademijos apdovanojimui nominuotą Michaelio Haneke’s „Meilę“. Pagrindinį moters vaidmenį filme sukūrė prancūzų aktorė Emmanuelle Riva.
 
Pateikiame Annos Tatarskos pokalbio su aktore fragmentus, išspausdintus žurnalo „Zwierciadło“ lapkričio numeryje.
 
Pamenu pirmą kartą, kai pamačiau Jus ekrane. Tai buvo Alaino Resnais „Hirosima, mano meile“.

Dar nepamiršote to filmo? Juk jis buvo taip seniai! Buvau sužavėta Marguerite Duras scenarijumi, taip pat man patiko trumpametražiai Alaino Resnais filmai. Greitai suradome bendrą kalbą. Ar patikėsite, kad

„Meilė“
„Meilė“
„Hirosima, mano meile“
„Hirosima, mano meile“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Roberto Benigni jubiliejus

Populiarus visame pasaulyje italų aktorius Roberto Benigni švenčia savo šešiasdešimtmetį. Aktorius, kurį dabar ir savo ekranuose galime pamatyti Woody Alleno filme „Į Romą su meile“, gimė 1952 m. spalio 27 dieną. Jis nebaigė jokios aktorių mokyklos. Būdamas dvidešimties Benigni debiutavo komedijų teatro scenoje ir greit pateko į televiziją – populiarioje pramoginėje laidoje vaidino ekscentrišką kino kritiką. Praėjus keleriems metams po kino debiuto, sukūrė ir savo pirmą filmą „Tu mane jaudini“ („Tu mi turbi“). Filmavimo aikštelėje Benigni susipažino su būsima žmona Nicoletta Braschi, ji vėliau vaidino beveik visuose jo filmuose. Netrukus susiformavusį savitą Benigni komedijų stilių galima apibūdinti keliais žodžiais: groteskas, absurdas, klaidų komedija. Tačiau kartais Benigni vaidina ir kitų kūrėjų filmuose, tarp jų buvo Federico Fellini, Jimas Jarmuschas.

1997 m. Benigni sukūrė tragikomediją apie Holokaustą „Gyvenimas yra gražus“, atnešusią režisieriui pasaulinę šlovę, du „Oskarus“, bet kartu ir sukėlusią šoką bei diskusijas. Paskutinius septynerius metus Benigni nesukūrė nė vieno filmo. Tuos metus jis skyrė pirmiausia Dante’s „Dieviškosios komedijos“ populiarinimui tarp savo tėvynainių. Aktoriaus monologai italų miestų aikštėse ir televizijoje tapo plačiai komentuojamais politiniais ir visuomeniniais įvykiais. Jau ne vienus metus Benigni satyros objektas yra buvęs

Roberto Benigni
Roberto Benigni
Mike Leigh
Mike Leigh
Til Schweiger
Til Schweiger
Timothy Spall
Timothy Spall
Michelle Williams
Michelle Williams
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas