Būtina pamatyti

Lapkričio 8 d. debiutiniu islandų režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono filmu „Bet kuriuo keliu“ bus atidarytas jau dešimtą kartą rengiamas Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Forumas vyks lapkričio 8–25 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Jo programoje – svarbių kino apdovanojimų šiemet sulaukę filmai, apie kuriuos kalba visi, išskirtinės Liv Ullmann ir Istvano Szabo retrospektyvos, konkursinė Baltijos šalių programa, lietuviškų filmų premjeros, susitikimai su filmų autoriais ir iškiliais svečiais.

Šį penktadienį jau bus paskelbta forumo programa, nuo 27 d. bus pardavinėjami bilietai, tą pačią dieną skelbiama ir abonementų akcija. Pateikiame ta proga „Scanoramos“ rengėjų sudarytą filmų, kuriuos būtina pamatyti, sąrašą.

„Meilė“ („Amour“, Prancūzija, Vokietija, Austrija, 2012)

...Žoržas (Jean-Louis Trintignant) ir Ana (Emmanuelle Riva) – į devintąją dešimtį įkopusi intelektualų pora. Į pensiją išėję muzikos mokytojai gyvena prabangiame bute Paryžiuje, apsupti knygų apie dievinamą kompozitorių Franzą Schubertą. Vieną rytą Aną ištinka priepuolis. Taip prasideda skausmingas poros meilės išbandymas. Austrų režisieriaus Michelio Haneke’s filmas šiemet apdovanotas Kanų kino festivalio „Auksine palmės šakele“, pristatytas Europos kino apdovanojimams ir „Oskarui“.

„Šventieji motorai“ („Holy Motors“, Prancūzija, 2012)

Prancūzų kino enfant terrible Leos Caraxas šiemet Kanuose parodė po ilgos pertraukos sukurtą filmą. Stebime poną Oskarą, kurį suvaidino mylimas Caraxo aktorius Denis Lavant’as, nuo aušros iki sutemų, sekame jo kelionę nuo taikinio prie taikinio, iš vieno gyvenimo į kitą. Jis – senis, jaunuolis, samdomas žudikas, pramonės vadovas, elgeta, pabaisa, šeimos žmogus... Atrodytų, Oskaras stačia galva neria vis į naują vaidmenį. Tačiau kur yra kino kameros, grupė, režisierius? Ponas Oskaras vienas, vyrą lydi tik žavi blondinė, vežiojanti jį po Paryžių. Oskaras išseko žudydamas priešus, kurie nėra jo priešai, bučiuodamas svetimas žmonas ir glausdamas ne savo vaikus. Kur tikrieji jo namai, kada ilsėtis? Kur tikrasis jo gyvenimas?

 

„Už kalvų“ („După dealuri“, Rumunija, 2012)

...Alina iš Vokietijos grįžta į Rumuniją, tikėdamasi susigrąžinti Voičitą – vienintelį žmogų, kurį kada nors mylėjo ir kuris mylėjo ją. Bet Voičita įstojo į vienuolyną, kur rado Dievo meilę. Alina negali suprasti šio sprendimo, ją apima pavydas. Tačiau ar įmanoma su Dievu konkuruoti dėl kito žmogaus meilės?..Režisierius Cristianas Mungiu – vienas rumunų Naujosios bangos kūrėjų, jo filmas „ 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“. „Už kalvų“ premjera taip pat įvyko Kanuose. Filmas pelnė apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį Cosminos Stratan ir Cristinos Flutur duetui ir geriausio scenarijaus prizą, jis pristatytas Europos kino apdovanojimams ir „Oskarui“.

 

„Cezaris turi mirti“ („Cesare deve morire“, Italija, 2012)

Rebibijos sustiprintos apsaugos kalėjime statoma Williamo Shakespeare’o tragedija „Julijus Cezaris“. Režisierių Paolo ir Vittorio Tavianikamera fiksuoja kalinių repeticijas, riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta, o Shakespeare’o veikėjų likimai persipina su nuteistųjų. Spektaklį žiūrovai palydės griausmingais plojimais, bet išsijungus scenos šviesoms aktoriams teks grįžti į kamerą. Berlyno kino festivalyje filmas šiemet apdovanotas „Auksiniu lokiu“ ir ekumeninio žiuri prizu, pelnė Italijos kino akademijos apdovanojimus „David di Donatello“ geriausiam filmui, už geriausią režisūrą, montažą, geriausiam prodiuseriui, garso režisieriui, pristatytas Europos kino apdovanojimams ir „Oskarui“.

 

„Koyaanisqatsi“ (JAV, 1982)

Šįmet Godfrey’aus Reggio dokumentinio kino šedevrui sukaks trisdešimt. Skambant Philipo Glasso muzikai, filmas be žodžių pasakoja apie gamtą ir chaotišką žmogaus egzistenciją. Jis parodo, jog žmogus pasaulį pavertė koyaanisqatsi – šis žodis hopių indėnų kalba reiškia gyvenimą, kuriame nėra harmonijos.

 

„Atvira širdim“ („À coeur ouvert“, Prancūzija, Argentina, 2012)

Prancūzų režisierės, aktorės ir scenaristės Marion Lainefilmo herojaiMila ir Ksavjė dirba chirurgais toje pačioje ligoninėje. Pora kartu jau dešimt metų, o judviejų meilės, atrodo, neveikia nei laikas, nei kasdienė rutina. Tačiau idilė staiga ima griūti: nušalintas iš darbo Ksavjė vis giliau klimpsta į alkoholizmą, o Mila laukiasi neplanuoto ir niekad nenorėto kūdikio. Milą suvaidino Juliette Binoche.

 

„Palaužti“ („Broken“, Jungtinė Karalystė, 2012)

...Vasaros atostogos. Nerūpestingas vienuolikmetės dienas sudrumsčia žiaurus užpuolimas, kurio liudininke ji tapo. Po šio įvykio mergaitės neapleidžia pavojaus nuojauta ir baimė. Kai mergaitė pagaliau ras tylią paguodą draugystėje su Riku, jai teks priimti patį sudėtingiausią sprendimą... Jauno režisieriaus Rufuso Norrisofilmas rodytasKanų kino festivalio „Kritikų savaitėje“, pristatytas Europos kino apdovanojimų „Europos atradimo“ prizui.

„Mirusio žmogaus reputacija“ („Dom över död man“, Švedija, Norvegija, 2012)

Tikrais faktais paremtas filmas apie vieną garsiausių XX a. švedų žurnalistų Torgnį Segerstedą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Torgnis pradėjo antifašistinę kampaniją, kritikuojančią Hitlerio politiką. Oficialiai neutralios Švedijos lyderiai bijojo Vokietijos represijų, todėl stengėsi nutildyti išsišokėlį. Kartu su įtemptomis politinėmis peripetijomis filme skleidžiasi aistringa herojaus meilė draugo išrinktajai ir santykiai su nemylima žmona. Gyvas švedų kino klasikas Janas Troellis Monrealio kino festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą.

„Čia tik vėjas“ („Csak a szél“, Vengrija, Vokietija, Prancūzija, 2012)

...Vengrijos kaime žiauriai nužudoma čigonų šeima. Užpuolikai pabėgo nepastebėti, visi tariasi nežiną, kas jie galėtų būti, tačiau kiti kaime gyvenantys čigonai bijo, kad žudikai sugrįš. Filmo herojė kartu su vaikais rengiasi vykti į Kanadą pas savo vyrą. Įtampa ir baimė auga – čigonai įrengia sargybos punktus, ieško slėptuvių ir bando oriai pakelti tylią, bet akivaizdžią aplinkinių panieką, su kuria susiduria kasdien.
Benedeko Fliegaufo filmas Berlyno kino festivalyje šiemet apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu „Sidabriniu lokiu“, pristatytas Europos kino apdovanojimams ir „Oskarui“.

 

„Karališkas romanas“ („En kongelig affære“, Danija, Švedija, Čekija, Vokietija, 2012)

XVII a. Danija, karaliaus Kristiano VII rezidencija. Jaunutė karaliaus žmona Karolina Matilda tikėjosi meilės, tačiau gauna šizofrenišką, apolitišką, nuolat į skandalus įsiveliantį vyrą. Rūmų gydytojas Strunzė, įgijęs besąlygišką karaliaus pasitikėjimą, kartu su Karolina Matilda pradeda politines reformas, kurios Danijos visuomenę pakeis amžiams. Tačiau karalienės ir gydytojo meilė bei kova už visuomenės teises ir gerovę atrodo įmanoma, kol įsisiautėja priešiškos jėgos.

Nikolajaus Arcelio filmas apdovanotas Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ geriausiam aktoriui Mikkeliui Boe Folsgaardui ir už geriausią scenarijų, pristatytas Europos kino apdovanojimams ir „Oskarui“.

„Ramus gyvenimas“ („Stillleben“, Austrija, 2011)

...Gerhardas su žmona gyvena kaime. Vyro užuovėja – staliaus dirbtuvės atokiau nuo namų. Ten jo darbo rakandai, ramybė ir mažose įrankių dėžutėse užrakinta paslaptis. Vakarais jis rašo laiškus. Vieną jų netikėtai perskaito sūnus. Užtikta paslaptis iškelia daug klausimų. Gerhardas, ir pats nežinodamas atsakymų, išeina iš namų ieškoti sau bausmės.

San Sebastiano kino festivalyje režisieriui Sebastianui Meise’i įteiktas „Zabaltegi / Kutxa“ geriausio naujojo režisieriaus apdovanojimas.

 

„Rožė“ („Róża“, Lenkija, 2011)

...1945-ųjų vasara. Vokietijai priklausiusi Mozūrijos dalis prijungiama prie Lenkijos. Pradedamas prievartinis mozūrų lenkinimas. Atokiame ūkyje gyvena vieniša moteris Rožė (Agata Kulesza). Per karą ji neteko vyro ir dukters, kaimynai ją niekina ir šmeižia. Ji nesiruošia pabėgti, saugo savąjį žemės lopinėlį. Už tai skaudžiai moka savo kūnu: per karą ją prievartavo rusai, dabar prievartauja lenkai. Kai, regis, nebėra jokios išeities, Rožės gyvenime pasirodo Tadeušas (Marcin Dorocinski). Jis bėga kuo toliau nuo Varšuvos, kur sukilime prarado žmoną, ir nuo savęs. „Blogus namus“ sukūręs režisierius Wojciechas Smarzowskis pasakoja drastišką istoriją apie žmones, kurie randa jėgų gyventi toliau, apie sužvėrėjimą bei žmogiškumą ir apie meilę, užgožiančią blogį. Nors trumpam.

Tarptautiniame Varšuvos kino festivalyje filmas apdovanotas Didžiuoju prizu, Gdynės kino festivalyje – „Auksinio liūto“ prizu geriausiam aktoriui Marcinui Dorocinskiui bei kritikų ir žiūrovų apdovanojimais, pelnė Lenkų kino akademijos apdovanojimus geriausiam 2011 m. filmui, režisieriui, aktorei, antro plano aktoriui, už geriausią scenarijų, garsą, Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ prizą; pristatytas Europos kino apdovanojimams.

 

„Bobos kažkokios kitokios“ („Baby są jakieś inne“, Lenkija, 2011)

Naujausia garsaus lenkų režisieriaus Mareko Koterskio komedija – niūriai komiškas naktinis pasivažinėjimas su dviem užkietėjusiais šovinistais (iš „Tamsos“ pažįstamas Robertas Więckiewiczius ir Adamas Woronowiczius), apkalbančiais moteris. Nuo vyrams neperprantamų „dailiosios lyties“ vairavimo ypatybių prasidėjęs pokalbis apima daugelį dalykų – moterų elgesį ir įpročius gatvėje, lovoje, tualete, keliagubas jų pavardes, lyčių lygybės idėją ir vis labiau įsigalintį feminizmą.

 

„Po Liusijos“ („Después de Lucía“, 2012, 93 min., Meksika, Prancūzija, 2012)

...Praėjo pusmetis po Liusijos žūties autoavarijoje. Jos vyras Robertas su paaugle dukra Alechandra persikrausto į Meksiko miestą, kur bando pradėti naują gyvenimą. Atrodytų, duktė daug lengviau stojasi ant kojų, tačiau po vieno vakarėlio mokykloje prasidėjusios patyčios merginos gyvenimą paverčia pragaru. Alechandra gėdijasi ir negali pasikalbėti su tėvu. Jos tyliai slepiama kančia nenumaldomai išauga į dar didesnę nelaimę.

Michelio Francofilmas – Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ laureatas. Šį filmą Meksika pristatė „Oskarui“.

 

„Kuma“ (Austrija, 2012)

Iš kurdų imigrantų šeimos kilęs Umutas Dağas studijavo Vienos kino akademijoje, kur jo vadovu buvo Michaelis Haneke. Jo pilnametražis debiutinis filmas „Kuma“ šiemet atidarė antrą oficialią Berlyno kino festivalio Panoramos programą. ...Vestuvės Turkijos kaime. Devyniolikmetė Aiša ištekinama už keleriais metais vyresnio Hasano. Kai pora su jaunikio šeima sugrįžta į Vieną, mergina sužino, jog tapo ne Hasano, o jo tėvo antrąja žmona – kuma. Taip sugalvojo sunkiai serganti šeimos motina Fatma. Šeima Aišą sutinka priešiškai. Vienintelis žmogus, su kuriuo mergina jaučiasi užmezgusi ryšį, yra Fatma. Dvi moterys supranta ir globoja viena kitą, tačiau vieną dieną ši draugystė patirs lemtingą išbandymą...

 

„Barbara“ (Vokietija, 2012)

Vienas originaliausių šių dienų vokiečių režisierių Christianas Petzoldas, su kurio vardu siejama vadinamoji Berlyno kino mokykla, naujame filme vėl gręžiasi į neseną praeitį. ...1980-ieji, Vokietijos Demokratinė Respublika. Gydytoja Barbara pateikia prašymą išvykti iš šalies. Už tai ji ištremiama į atokią provinciją. Vakaruose gyvenantis sužadėtinis kruopščiai planuoja jos pabėgimą Baltijos jūra. Moteris laukia, ją nuolat seka saugumiečiai. Tačiau kai ligoninės vadovas Andrė pradeda rodyti moteriai dėmesį ir palankumą, Barbaros pasitikėjimas savimi ir pabėgimo planais ima blėsti. Juk bet kas gali būti saugumo užverbuotas šnipas ir elgtis nenuoširdžiai.

Šių metų Berlyno kino festivalyje filmas apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ geriausiam režisieriui, jis pelnė Vokietijos kino akademijos sidabrinį prizą už geriausią filmą, pristatytas Europos kino apdovanojimams ir „Oskarui“.

„Užgrobimas“ („A Hijacking“, Danija, 2012)