Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pasižiūrėjęs kelias LRT rengiamas rinkimų laidas gali pagalvoti, kad tautai prisistato ne politikai, o sektų lyderiai, kuriuos į televiziją atlydėjo būrelis sekėjų. Jie intensyviai linksi galvomis, pabrėždami savo vedlio teisumą, mojuoja vėliavėlėmis ir visaip demonstruoja lojalumą žmogui, kuris net nesugeba atsakyti į laidos vedėjo klausimą. Po vieno tokio vakaro pagalvojau, kad signataro Rolando Paulausko antrininkas iš „Dviračio šou“ net atrodo protingesnis už prototipą. Tačiau ir jis, ir kiti panašūs veikėjai tik patvirtina, kad Lietuvai politikų nebereikia, nes televizoriaus ekrane, ypač per „Panoramą“, visada atsiras, kas paaiškins, kaip reikia gyventi, kas yra teisus, o kas meluoja.

Živilė Pipinytė

Prasidėjo 41-asis Gdynės kino festivalis

Festivalis prasidėjo šį pirmadienį ir kol kas spėjau pamatyti nedaug filmų, bet iškart, kai buvo paskelbta šiųmetė programa, tapo akivaizdu, kad Gdynėje laukia daug netikėtumų. Pagrindiniame konkurse šiemet bus parodyta 16 filmų, septyni iš jų debiutiniai, du – antrieji. Tai daug pasako apie lenkų kino situaciją ir apie jaunų kūrėjų potencialą, nes iš viso konkursui buvo pristatyti 45 filmai. Festivalį atidarė Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ („Królewicz Olch“). Pernai Gdynėje mačiau jo debiutinį „Baby Bump“ – neįtikėtinai originalų, kupiną fantazijos, nors ir nelygų filmą apie paauglio brendimą. Atidarymo filmą jau girdėjau užkulisiuose vadinant geriausiu pastarojo dešimtmečio lenkų filmu.

Kol kas „Girių karalaitis“ paliko didžiausią įspūdį. Tai ir vėl filmas apie brendimą, bet labiau apie dvasinį jo aspektą. Su keturiolikmečiu vaikinuku susipažįstame tada, kai jis atvyksta į kitą miestą, ateina į kitą klasę, susitinka su fizikos mokytoju, o jo motina nuolat kartoja, kad jis turi laimėti Europos jaunojo mokslininko prizą. Herojus lyg ir suvokia, kad vaikystė baigėsi, bet tas naujas žmogus, kuris jis pats ir yra, netikėtai susiduria su daug sudėtingesniais klausimais. Norint pažinti save, nebeužtenka tik kūno – apie kūno transformacijas ir jų keliamą baimę buvo „Baby bump“. Dabar iškyla pasaulio prasmės, mirties ir nemirtingumo, ribos tarp materialaus ir dvasinio pasaulių klausimai. Jaunasis filmo herojus tikrovėje jaučiasi kaip tame Goethe’s miške, kur jo tyko pavojai ir pirmiausia mirtis. Tik šis keturiolikmetis neturi tėvo, kuris bandytų apginti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai ne tik iš televizoriaus, bet net iš atsukto čiaupo išgirsti apie auksinius kariuomenės šaukštus, pabėgti galima tik į Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapį. Nuo penktadienio ten puikuojasi visų norinčių tapti tautos išrinktaisiais biografijos. Įdėmiai skaitau jas ir pradedu geriau suprasti tautą, kuri taip mėgsta pilkas vidutinybes. Žinoma, perskaičiau ne visų kandidatų gyvenimo aprašymus, bet jau matau tam tikrus dėsningumus. Kažkodėl išrinktaisiais nori tapti daug M. Romerio universiteto absolventų. Ko gero, šie žmonės taip ir negavo jokios profesijos, kad taip masiškai nori užsiimti patogiu sėdėjimu Seimo salėje. Tačiau ne išsilavinimas, beje, dažnai įgytas nuotoliniu būdu, yra iškalbingiausias pretendentų biografijos faktas, bet skyrelis, kuris vadinasi „Pomėgiai“. Ko tik iš jo nesužinosi. Didelės dalies kandidatų pomėgis – būti kartu su šeima. Skamba absurdiškai, tiesa? Galima padaryti išvadą, kad pilietis (arba pilietė) sukūrė šeimą, nes norėjo patenkinti savo pomėgius. Kažkodėl niekas neparašė, kad jo pomėgis yra daryti vaikus. Tačiau turiu pasakyti, kad parlamentarais nori tapti palyginti daug daugiavaikių motinų ir tėvų. Kodėl jiems rūpi pabėgti nuo atžalų auklėjimo vargų į Seimo tvirtovę ir auklėti tautą, jau kitas klausimas. Dalis prisipažįsta, kad mėgsta skaityti knygas. Akivaizdu, jie nesuvokia, kad šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą, todėl skaitymas – ne pomėgis, o būdas suvokti nuolat kintantį pasaulį, išgyventi jame, tobulinti profesinius sugebėjimus. Didžioji dalis kandidatų mėgsta keliauti, tad, matyt, tikisi, kad Seime tai daryti bus lengviau. Tačiau dažniausiai galima perskaityti, kad kandidatas mėgsta sportą. Pasižiūrėjus į šalia pridėtas nuotraukas, aišku, kad sportu jie užsiima žiūrėdami televizorių. Pralinksmino vienos nacionalistės pomėgių derinukas – „šaudymas ir meninė raiška“. Ko gero, Seimas jai būtų tinkamiausia vieta tuo užsiimti. Vienas jaunasis konservatorius savo pomėgius suformulavo taip, lyg gyventų zoologijos sode: „Skaityti, mąstyti, rašyti ir veikti.“ Kozma Prutkovas atostogauja. Todėl neabejoju, kad šią savaitę LRT (antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, 19.20) prasidėję rinkiminiai susitikimai su kandidatais atneš daug progų ir nuoširdžiai pasijuokti, ir išsigąsti.

Artėja Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Rugsėjo 22 d. „Skalvijoje“ 13 kartą prasidės Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jo filmus galės pamatyti ne tik vilniečiai, bet ir Kauno, Klaipėdos žiūrovai. Sostinės „Skalvijos“ bei „Pasakos“ kino teatruose festivalis vyks rugsėjo 22 – spalio 2 d., Kauno „Romuvos“ kino centre ir Klaipėdos Kultūros fabrike – spalio 7–9 dienomis. Pasaulinių festivalių dėmesio sulaukusius dokumentinius filmus pristatys Pagrindinė programa. Specialioji programa pasakos apie sinefiliją ir žmones, be kurių kino kultūra negalėtų egzistuoti. Dvi šių metų retrospektyvos pristatys garsių Europos dokumentinio kino kūrėjų – čekės Helenos Třeštíkovos ir lietuvio Audriaus Stonio kūrybą. Dar viena programa bus skirta jaunimui ir vaikams, ji rodoma vietoj trijų Baltijos šalių konkurso, kurio festivalio rengėjai atsisakė.

Šiemet festivalio tema – keliaujantys gyvenimai. Ją pabrėžia ir atidarymo filmas – Shirley Abraham ir Amito Madheshiya „Kino keliautojai“ („The Cinema Travellers“, Indija). Kartą per metus net nuošaliausias Indijos vietoves pasiekia kino stebuklas – miestelių aikštėse įsikuria keliaujantis kino teatras.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Chuljeta“

Žiūrėti naujausią Pedro Almodóvaro filmą „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, 2016) – tai lyg susitikti su senu draugu po ilgų nesimatymo metų. Jo veido bruožai tie patys, tačiau į kaktą įsirėžusi kažin kokia mąslumo raukšlė, o lūpų kampučius, kuriuose anksčiau plevendavo šypsenėlė, virpina nuovargio nervas. Kalba jo lyg ir nepasikeitusi, tačiau po kurio laiko ausis pagauna liūdesio ir melancholijos gaidą. Ji išduoda, kad per tuos nebendravimo metus draugas išgyveno ne patį laimingiausią savo gyvenimo etapą. Tapo tylesnis, ramesnis, dar labiau susitaikęs su pasauliu.

O kai pokalbis įpusėja ir po truputį pradeda sugrįžti senos draugystės skonis, supranti svarbiausią dalyką – draugas prarado humoro jausmą, dėl kurio šitiek metų jį mylėjai ir vertinai. Tačiau argi nesakoma, kad po laikotarpio, kai daug juokeisi (paskutinis režisieriaus filmas „Aš tokia susijaudinusi“), ateina liūdesio ir ašarų metas. Panašu, jog kurdamas „Chuljetą“ Almodóvaras norėjo sugrįžti prie žanro, kurį pažįsta geriausiai, – melodramos. Grynos, jausmingos ir pilnos sentimentalumo, kurį, juk žinome, jis visuomet sugeba kilstelėti virš banalumo, į tikrojo meno šviesą.  

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį pasibaigusio Venecijos kino festivalio dalyvius nustebino netikėti rezultatai: režisieriaus Samo Mendeso vadovaujamas žiuri „Auksiniais liūtais“ apdovanojo Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmą „Moteris, kuri išėjo“ („The Woman Who Left“) – nespalvotą pasakojimą apie neteisingai apkaltintą mokytoją, kuri išeina į laisvę po 30 už grotų praleistų metų. Filmą įkvėpė Levo Tolstojaus apsakymas ir jis trunka tris su puse valandos. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius sakė: „Tai apdovanojimas mano šaliai, filipiniečiams. Už mūsų darbus, už žmonijos darbus.“ Tai jau antrasis šiemet svarbaus festivalio prizas labai ilgų, kartais trunkančių net per 8 valandas filmų kūrėjui Lavui Diazui – vasarį jo „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ pelnė Berlyno kino festivalio „Sidabrinį liūtą“ filmui, atveriančiam naujas kino perspektyvas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis svarstau, kodėl politikas Valentinas Mazuronis reguliariai vaikšto į tiesos geismu liepsnojančių akių žurnalistės Indrės Makaraitytės laidas. Žurnalistė nuožmiai puola politiką, pertraukinėja jį, nesiklauso, o šis neįsižeidžia ir net palaimingai šypsosi. Gal Mazuronis ir kiti Makaraitytės svečiai yra mazochistai? Greičiausiai vis dėlto ne – jie tiesiog supranta panašios žurnalistikos esmę, kai laidos vedėjai iš anksto žino tiesą ir net nesistengia įsiklausyti į pašnekovų argumentus.

Artėjant rinkimams, tarp lietuvių žiniasklaidos veikėjų vėl tapo madinga ieškoti tiesos ir laisvės. Renginių organizatorius ir vedėjas, politologas, rašytojas ir šiaip įtakingas žmogus Andrius Tapinas net pranešė įkūręs „Laisvės TV“. Nuo ko jis nori mus išlaisvinti? Stebuklingos tiesos arba laisvės, kuri lyg burtų lazdelė išgelbės Lietuvą, paieškos atrodo keistai, bet juk gyvename dievobaimingoje šalyje, kur nacionalinė televizija reguliariai transliuoja mišias, o politikai neslepia savo pamaldumo. Žurnalistika dar sovietų laikais buvo madinga profesija ir ne vienam garantavo prieigą prie „deficito“. Dabar ši viena seniausių profesijų net sugeba dažnai ekrane pasirodantį žurnalistą (-ę) iškelti į įtakingiausiųjų reitingų viršūnes. Tai skamba gana absurdiškai, bet tokios yra šios šalies žiniasklaidos žaidimo taisyklės: ji pati kuria įtakinguosius ir pati juos reklamuoja.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Nakties sergėtojai“

Rytų slavų mitologijoje rojaus paukštis Gamajunas yra dievų pasiuntinys, jis gieda žmonėms dievų dainas, o tiems, kurie moka išgirsti paslaptį, išpranašauja ateitį. Emilio Vėlyvio filme „Nakties sergėtojai“ („Nočnyje straži“, Rusija, 2016) vienaakis majoras Gamajunas (Leonidas Jarmolnikas) yra specialaus padalinio, Maskvoje kovojančio su alternatyviomis būtybėmis, vadovas. Jis neleidžia siautėti vietinėms ir akylai stebi atvykėles iš Vakarų.

Viename Maskvos viešbutyje, kur įvyko vampyrų susidūrimas, jis sutinka kurjerį Pašą (Ivanas Jankovskis) ir suvokia, kad netyčia vieną bjaurastį sunaikinęs vaikinas yra mediumas. Todėl Gamajunas pasikviečia Pašą į savo skyrių. Sugebąs matyti ateitį mokytojas ir mokinys – daugelio panašių Holivudo filmų paaugliams figūros. Tačiau Olego Malovičenkos scenarijuje, matyt, ši tema nebuvo išplėtota, o ir Jankovskis pasirinktas visiškai be reikalo, tad „Nakties sergėtojų“ režisierius nuėjo kitu keliu. Taigi pasižiūrėjus filmą lieka neaišku, ką kūrė Vėlyvis: jaunimo filmų apie vampyrus parodiją, miesto fantasy ar, kaip buvo rašoma filmavimo pradžioje, rusiškas „Sutemas“. Nežinau, kaip rusų kino kontekste, bet lietuvių 230 milijonų rublių filmo biudžetas atrodo solidžiai.

„Skalvijos“ inf.

Kino klasikos vakarų ciklas „Skalvijos“ kino centre

Trečius metus Kino klasikos vakarų ciklą tęsiantis „Skalvijos“ kino centras kviečia grįžti prie vieno iš svarbiausiųjų modernaus kino kūrimo meistrų Michelangelo Antonioni kūrybos. Prieš kelerius metus „Skalvijoje“ buvo pristatyta šio režisieriaus filmų retrospektyva. Šįkart kino klasikos gerbėjams siūlomas Lietuvoje nerodytas Antonioni filmas „Zabriskie Point“ (1970). Beje, pirmą kartą kino klasikos ciklo filmas pasieks ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos (rugsėjo 22 d. Klaipėdos Kultūros fabrike) bei Utenos (rugsėjo 26 d. Kino namuose „Taurapilis“) žiūrovus.

„Niekas negali pasakyti, apie ką bus naujasis Michelangelo Antonioni filmas, net ir pats Antonioni“, – prieš pasirodant „Zabriskie Point“ skelbta kino leidiniuose. Tačiau 1968 m., duodamas interviu rašytojui Alberto Moraviai, režisierius sakė: „Zabriskie Point“ – tai filmas apie Ameriką. Amerika – tikrasis filmo herojus. Filmo veikėjai – tik pretekstas.“

„Zabriskie Point“ – pirmasis ir vienintelis JAV kurtas Antonioni filmas. Jo imtis režisierių įkvėpė 1967-ųjų kelionė po šalį, kurią jam surengė Holivudo kino studija „Metro Goldwyn Mayer“. Po itin sėkmingo Antonioni filmo „Fotopadidinimas“ („Blow-Up“) kompanija siekė finansuoti naująjį režisieriaus darbą.

„7md“ inf.

Klasikinių filmų programa „Skalvijoje“

Rugsėjo 8–14 d. „Skalvijoje“ vyks kino festivalis „Pirmoji banga“. Tai Europos šalių kino forumo „Scanorama“ šalutinis renginys. Jame pristatomas XX a. pradžios nebylus ir 4-ojo dešimtmečio klasikinio periodo Holivudo, japonų, čekų kinas. Programoje – 8 filmai, sukurti 1916–1934 metais. Nebylius filmus gyvai garsins Giedrius Nakas, Ieva Narkutė, Lina Petkevičiūtė, Edgaras Sabilo, pristatys Natalija Arlauskaitė, Justinas Dadonas, Audrius Dambrauskas, Narius Kairys, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Anna Pilarczyk-Palaitis, Kristupas Sabolius, Laurynas Stanaitis.

Chesterio Whitey filmas „Velnio adata“ („The Devil’s Needle“, JAV, 1916) perspėja apie narkotikų žalą. Nuo jų priklausomas pagrindinis filmo veikėjas – dailininkas Džonas (Tully Marshall). Gal todėl, kad filmas gana realistiškai rodė narkomanus, jis pakartotinai buvo išleistas 1923 m, kai narkotikai sukėlė ne vieną garsų Holivudo skandalą. „Velnio adata“ pasirodė tada, kai naratyvinis kino pasakojimas jau buvo susiformavęs, o svarbiausias tokios kino kalbos kūrėjas buvo „Velnio adatos“ prodiuseris – didysis Davidas W. Griffithas. Šiuolaikiniams žiūrovams pasakojimas ir montažas gali pasirodyti pernelyg nuoseklus ir ištęstas, o kadras perpildytas nereikšmingų scenų ar detalių, bet užtat bus galima pasigrožėti viena populiariausių ir elegantiškiausių ankstyvojo kino žvaigždžių Norma Talmadge (1894–1957). (14 d. 19 val.)