Kartu su keliautojais

Rugsėjo 22 d. „Skalvijoje“ 13 kartą prasidės Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jo filmus galės pamatyti ne tik vilniečiai, bet ir Kauno, Klaipėdos žiūrovai. Sostinės „Skalvijos“ bei „Pasakos“ kino teatruose festivalis vyks rugsėjo 22 – spalio 2 d., Kauno „Romuvos“ kino centre ir Klaipėdos Kultūros fabrike – spalio 7–9 dienomis. Pasaulinių festivalių dėmesio sulaukusius dokumentinius filmus pristatys Pagrindinė programa. Specialioji programa pasakos apie sinefiliją ir žmones, be kurių kino kultūra negalėtų egzistuoti. Dvi šių metų retrospektyvos pristatys garsių Europos dokumentinio kino kūrėjų – čekės Helenos Třeštíkovos ir lietuvio Audriaus Stonio kūrybą. Dar viena programa bus skirta jaunimui ir vaikams, ji rodoma vietoj trijų Baltijos šalių konkurso, kurio festivalio rengėjai atsisakė.

Šiemet festivalio tema – keliaujantys gyvenimai. Ją pabrėžia ir atidarymo filmas – Shirley Abraham ir Amito Madheshiya „Kino keliautojai“ („The Cinema Travellers“, Indija). Kartą per metus net nuošaliausias Indijos vietoves pasiekia kino stebuklas – miestelių aikštėse įsikuria keliaujantis kino teatras.

Pagrindinė programa

Pagrindinės programos filmų herojai gyvena įvairiuose pasaulio kampeliuose, bet juos jungia tai, kad dokumentinis kinas vis labiau griauna padalijimą į tai, kas asmeniška, intymu, ir tai, kas politiška ar visuomeniška. Šveicarų režisierius Janas Gassmanas filme „Europa, ji myli“ („Europe, She Loves“, Šveicarija, Vokietija, 2015) stebėjo keturių dvidešimtmečių porų, gyvenančių Sevilijoje, Taline, Dubline ir Salonikuose, kasdienybės akimirkas, pažvelgė į jų sielas ir miegamuosius. Tačiau svarbiausios ne tos scenos, kur matome apsinuoginusius personažus, o tos, kurios atveria jų dvasinę tuštumą. Filme užfiksuotos akimirkos dažnai dramatiškos, nes dubliniečiai Terry ir Sobiana negali be narkotikų, todėl nuolat skursta. Taline įsikūrusių Veronikos ir Harrio šeima taip pat turi problemų, nes vyras negali pamilti Veronikos sūnaus taip, kaip myli jų bendrą vaiką. Caro ir Juano iš Sicilijos santykius griauna bedarbystė ir pavydas, graikės Penny – išsiskyrimas su mylimuoju. Režisierius rodo ne tik konkrečius personažus, bet ir visą jaunų europiečių kartą, kuri turbūt nesuvokia atsidūrusi ties didžiulių permainų slenksčiu.

Romos priemiesčiuose įsikūręs čigonų taboras tapo italo Massimo Coppolos filmo „Romeo ir Džuljeta“ („Romeo e Giulietta“, Italija, 2015) veiksmo vieta. Režisierius nusprendė perkelti į mūsų dienas Shakespeare’o tragediją ir ieško aktorių. Kai kamera fiksuoja aktorių atranką ir repeticijas, ficija netikėtai ima susilieti su tikrove. Jaunų aktorių šeimose sugrįžta senieji konfliktai, atgyja atsiminimai apie karą buvusioje Jugoslavijoje. Rezultate matome jautrų „filmą apie filmą“.

Garsaus danų kino kūrėjo Jono Bango Carlseno filmas „Deja vu“ (Danija, 2015) – autobiografinis pasakojimas apie save, pasitelkus nuosavus filmus, fotografijas ir jų pasikartojančias temas. Tai lyg bandymas susitaikyti su patirtomis skriaudomis, šeimą palikusiu tėvu ir vaikyste, kuriai pristigo artimųjų šilumos.

Vokietės Annet Ilijew filmas „Mes esame Kuba“ („Somos Kuba“, Vokietija, 2015) sumontuotas iš kino mėgėjo, vienišo tėvo Andreso septynerius metus filmuotos medžiagos, kurią slapta iš Kubos išvežė režisierė. Tai intymus filmas apie Kubą, pamatytą „iš vidaus“, todėl kasdienis Andreso šeimos, jo kaimynų gyvenimas visai nepanašus į tą, kurį norėtų kine matyti šalį valdantys komunistai. Portugalų režisierė Claudia Varejao filmo „Ama-San – jūrų moterys“ („Ama-San“, Portugalija, Japonija, Šveicarija, 2016) veikėjas taip pat rado toli nuo namų –Japonijos užkampyje. Čia gyvena moterų bendruomenė, išsaugojusi seną nardytojų – perlų ieškotojų – amatą. Jūros gelmėse moterys gaudo omarus, aštuonkojus, vėžiagyvius. Režisierė užfiksavo moterų kasdienybės ritualus ir pripildė filmą tikros poezijos, kuri, regis, neatsiejama nuo paprasto gyvenimo esmės.

Dokumentininkai visada ieško originalių personažų. Romano Bondarčiuko filme „Ukrainos šerifai“ („Ukrainskije šerifi“, Ukraina, Latvija, Vokietija, 2015) rodomi du tragikomiški personažai Viktoras ir Volodia, kurie tapo atokaus Pietų Ukrainos kaimo (visai šalia Krymo) „šerifais“, nes policijos komisariatas per toli, kad būtų galima pasinaudoti policininkų pagalba. Seniūnas pavedė šiems vyrams sumažinti nusikalstamumo lygį. Tarp jų tiriamų nusikaltimų bus dviejų ančių vagystė, kaimynų ginčai, trumpai tariant, viskas, kas susiję su užsitęsusia bedarbyste, skurdu ir analfabetizmu. Laikas bėga, ir kaimą pasiekia žinios apie Maidaną bei politines permainas šalyje. Netrukus jo gyventojai pasidalys į dvi nesutaikomas stovyklas – prorusišką ir proukrainietišką.

Su politika susijęs ir šiemet „Auksiniu ragu“ Krokuvoje apdovanotas filmas – Zosios Rodkevič „Mano draugas Borisas Nemcovas“ („Moi drug Boris Nemcov“, Rusija, Estija, 2016), kuriame ji atvirai papasakojo apie rusų politiko, prieš kelerius metus nužudyto prie Kremliaus, gyvenimą.

„Kinas – mano meilė“

Ši specialioji programa pristatys penkis filmus. Tai jau minėti „Kino keliautojai“, pasakojantys apie entuziastų pastangas išsaugoti klajojantį kiną. Rumuno Alexandro Belco filmo „Cinéma mon amour“ (Rumunija, Čekija, 2016) herojus Victoras Purice stengiasi išsaugoti Rumunijos provincijos miesto kino teatrą, kuriam stinga visko – filmų, šildymo, o žiūrovus vis sunkiau prisišaukti. Į kino teatrą perkels ir amerikiečio Peterio Flynno filmas „Šviesai nykstant“ („Dying of the Light“, JAV, 2015). Filmas – lyg odė kino juostai, projektoriams ir kino mechanikams. Kitas amerikietis Thomas Andersenas – kino esė „Mus kadaise aplankiusios mintys“ („The Thoughts we once had“, JAV, 2015) autorius – pasuko paskutiniais metais itin išpopuliarėjusiu keliu ir, pasitelkęs garsių filmų citatas, perpasakojo prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o pasvarstymus apie kino istoriją.

Bus malonu prisiminti „Scanoramos“ jau rodytą Tatjanos Brandrup filmą „Kinas: viešas reikalas“ („Cinema: A Public Affaire“, Vokietija, 2015), kurio herojus – Naumas Kleimanas – kinotyrininkas, vienas geriausių Sergejaus Eizenšteino kūrybos žinovų, Maskvos kino muziejaus steigėjas. Prieš kelis dešimtmečius iš Kleimano įkurto memorialinio Eizenšteino buto išaugęs muziejus tapo ne tik kino prisiminimų, bet ir sinefilų ugdymo vieta. Tarp Kleimano gerbėjų – Jeanas-Lucas Godard’as (beje, padovanojęs muziejui pirmąją „Dolby“ aparatūrą), Quentinas Tarantino ir dar daug svarbiausių dabarties kino kūrėjų, istorikų bei teoretikų, kovojusių už Kleimaną ir muziejų, kai Rusijos valdžia nusprendė pakeisti ne tik muziejaus vadovą, bet ir jo veiklą. Trejus metus filmą apie Kleimaną kūrusi Tatjana Brandrup dėlioja visuomeninius ir politinius akcentus, atskleidžia rusų kultūros politikos vingius, tačiau filmo pagrindas – ypatinga Kleimano asmenybė ir jo įsitikinimas, kad kinas paverčia miesčionį piliečiu. Tokių žmonių nėra daug, todėl taip svarbu juos pamatyti ir išgirsti.

Retrospektyvos

Garsi čekų dokumentinio kino kūrėja Helena Třeštíkova VDFF žiūrovams jau pažįstama iš filmų „Renė“ (2008), „Katka“ (2009). Be jų, režisierės retrospektyvoje bus dar 3 pasakojimai – „Marčela“ (2006), „Malorė“ (2015) ir naujausias, ne visai įprastas režisierei filmas „Pasmerktas grožis“ (2015), skirtas čekų tarpukario kino gražuolei Lídai Baarovái, kurios karjerą sužlugdė romanas su Trečiojo reicho propagandos ministru Josephu Goebbelsu. Třeštíková paskutiniais aktorės gyvenimo metais nufilmavo jos išpažintį.

Skeptikai tvirtina, kad iš jos filmų galima nebent sužinoti, koks nykus žmogaus gyvenimas, entuziastai mano, kad niekas geriau už ją taip gerai neperteikė Čekijos transformacijos. Režisierės filmavimo metodas yra ilgalaikis stebėjimas – ji filmuoja savo herojus keliolika metų, kartais net visą gyvenimą, kaip kad savo vaikystės draugės Janos sūnų Honzą. Šį metodą režisierė sugalvojo 9-ajame dešimtmetyje, kai po pertraukos grįžo pas Honzą trečią kartą. Tada ji suprato, kad būtent taip ir nori kurti filmus – pamažu, ramiai, stebėdama gyvenimą iš taip arti, kaip tik įmanoma. Savo mokytojais Třeštíkova vadina čekų dokumentinio kino lyriką Janą Špatą ir aštrią, nuolat kovojančią Verą Chytilovą.

Audrius Stonys – dažnas VDFF svečias ir konkursinės programos laureatas, dokumentikos pasaulyje pripažintas dar 1992 m., kai už filmą „Neregių žemė“ jam buvo įteiktas Europos kino akademijos geriausio dokumentinio filmo apdovanojimas „Feliksas“. Daugelis nustebs, tačiau tai pirmoji Stonio filmų retrospektyva Lietuvoje, nors pasaulyje jų būta daug, paskutinė – šiemet Niono „Visions du Réel“ festivalyje. VDFF parodys ir „Neregių žemę“, ir trumpametražių filmų programas (1989–2006) bei pastaraisiais metais sukurtus pilnametražius filmus „Varpas“ (2008), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2013). Dalis filmų Lietuvos ekrane pasirodys po ilgo laiko – jie tik šiemet suskaitmeninti ir restauruoti. Visus šios retrospektyvos seansus „Skalvijoje“ pristatys jų autorius. Įėjimas su nemokamais bilietais.

Dokumentika ir vaikams

Pirmą kartą festivalyje – dvi dokumentinių filmų programos vaikams „Mes dešimtmečiai“ (9–11 m.) bei „Ir viso pasaulio negana“ (11–13 m.). Filmų herojai talentingi ir užsispyrę: jie varžosi sinchroninio plaukimo čempionate, mokosi baleto, tradicinių norvegiškų šokių, ruošiasi sumo imtynių varžyboms, žavisi riedlenčių sportu. Iš šios programos filmų, be abejo, išsiskirs naujausias dokumentinio kino kūrėjo Viktoro Kosakovskio filmas „Varičela“ („Varicella“, Norvegija, Danija, Rusija, Švedija, 2015), pasakojantis apie dvi seseris – septynerių Poliną ir trylikametę Nastią, kurios mokosi vienoje garsiausių rusų baleto mokyklų. Vyresnioji sesuo aiškina jaunėlei baleto pasaulį ir sako, kad „šokis atveria sielą“. Mergaitės daug repetuoja, mokosi, tačiau net labai sunkaus darbo nepakanka. Mokykloje didžiulė konkurencija, todėl būtina peržengti savo fizines ir dvasines jėgas. Filmas pasakoja apie tobulumo siekį, dokumentinius vaizdus papildo animacija.

Parengė Ž. P.