Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Jacques’o Audiard’o „Dypanas“ vis dar šmėkščioja kino teatrų repertuare, o LRT Kultūra ateinančią savaitę (12 d. 21 val.) primins ankstesnį režisieriaus filmą „Kaulai ir rūdys“ (2012). Jo herojai – tipiški režisieriaus filmų marginalai, gyvenimo atstumtieji. Ali (Matthias Schoenaerts) niekur neužsibūna. Dabar jis su penkerių metų sūneliu atsibastė net iki Antibų ir bando kabintis į gyvenimą, susirasti darbą. Atsitiktinai bare sutikta Stefani (Marion Cotillard) netikėtai taps svarbi. Po to, kai delfinų dresuotoja dirbanti mergina per pasirodymą neteks abiejų kojų, būtent Ali padės jai kapstytis iš visiškos nevilties. Filmas sukurtas pagal kanadiečių rašytojo Craigo Davidsono apsakymus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Senekos diena“

Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2016) veikėjas Simonas (Dainius Gavenonis) jau įžengė į tą amžių, kai gręžiesi į praeitį, kai nori suprasti, kas atsitiko. Kodėl gyveni ne taip, kaip įsivaizdavai jaunystėje, bendrauji ne su tais, kurie tau svarbūs, ir myli ne tuos, kurie iš tikrųjų artimi.

Pastaraisiais metais vis dažniau skamba klausimas, kas atsitiko, kad gražus naujosios nepriklausomos Lietuvos projektas nepavyko. „Senekos dienoje“, regis, jis taip pat nuskamba, tik netiesiogiai. Simono sau užduodamiems klausimams antrina nostalgiškai, bet kartu ir pakiliai parodytas Baltijos kelias, kai kamera ne tik vingiuoja keliu ir stebi susikibusius žmones, bet ir pakyla aukštyn kartu su lėktuvu, iš kurio mėtomos gėlės. To bendrumo jausmo ir visuotinio pakilimo jau nebeliko.

Mantė Valiūnaitė

Tarptautinis Toronto kino festivalis

Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.

Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Alejandro Gonzálezas Inárritu pradeda eksperimentinį filmą, remdamasis virtualios realybės (VR) technologija. Filmo tema – imigrantai meksikiečiai JAV. Tai bus trumpo metražo filmas, pasakojantis apie grupę meksikiečių, kertančių Meksikos ir JAV sieną. Filmą gamins „Legendary Entertainment“ bei šiuolaikinį meną remiantis italų fondas „Fondazione Prada“. Premjeros data dar nežinoma. Apie šį projektą Meksikoje gimęs režisierius kalba jau ketvirti metai. Kartu su juo dirbs ir operatorius Emmanuelis Lubezkis, filmavęs ir „Oskaru“ apdovanotus „Žmogų-paukštį“ (2014) bei „Hju Glaso legendą“ (2015). Virtualią tikrovę bei personažus kurs naujausias 1975 m. George’o Lucaso įsteigtos „Industrial Light & Magic“ padalinys „ILMxLAB“, kuris jau bendradarbiavo su „Kapitono Amerikos: pilietinio karo“ ir „007 Spectre“ kūrėjais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italų režisierius Marco Tullio Giordana į kiną atėjo tada, kai Italijoje klestėjo savitas politinis kinas. Todėl nekeista, kad dauguma režisieriaus filmų susiję su konkrečiais įvykiais ir autentiškais personažais. 1995 m. jis sukūrė filmą apie Piero Paolo Pasolini mirtį („Pasolini, poeto mirtis“), 2003-iaisiais Kanuose pristatė šešių valandų trukmės šeimos epą „Gražiausi mūsų metai“, kuriame parodyti keturiasdešimt Italijos Respublikos metų. 2012 m. pasirodžiusi „Fontanos aikštė“ (LRT, spalio 5 d. 23.15) nukels į 1969-ųjų gruodžio 12 dieną, kai Milano Nacionaliniame žemės ūkio banke sprogo bomba. Per sprogimą žuvo septyniolika žmonių, buvo sužeista beveik devyniasdešimt. Šis sprogimas ir jo tyrimas iki šiol lieka viena neaiškiausių šiuolaikinės Italijos istorijos bylų. Filme komisaras Kalabrezi kaltųjų ieško ir tarp radikaliųjų kairiųjų, ir tarp radikaliųjų dešiniųjų, bet galiausiai nusprendžia, kad sprogimo iniciatorių reikia ieškoti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Tamsiose spalvose skendinti „Fontanos aikštė“ sulaukė daug teigiamų vertinimų. Manau, todėl, kad pratęsė originalius 8-ojo dešimtmečio italų politinio kino ieškojimus.

Živilė Pipinytė

41-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus

Paskutinę Gdynės festivalio dieną tradiciškai rengiamas Lenkijos kinematografininkų sąjungos forumas. Įdomu pasiklausyti, apie ką diskutuoja lenkų kūrėjai. Šiemet forumo tema buvo jaunimas, jų kūryba. Tai dėsninga, nes debiutiniai arba antrieji filmai dominavo ne tik konkursinėje programoje. Kad Lenkijos kino meno institutas ne pirmus metus savo prioritetu laiko jaunus kūrėjus, patvirtino ir šio instituto direktorė Magdalena Sroka: iš keturiolikos instituto šiemet paremtų filmų net aštuoni buvo debiutiniai arba antrieji. Buvo įdomu klausytis naujojo Munko kino studijos (Studio Munka) meno vadovo Jerzy Kapuścińskio planų. Šioje studijoje kuriami debiutantų filmai finansuojami iš 10 procentų, kuriuos iš savo honorarų savanoriškai atiduoda vyresnieji kino kūrėjai. Kasmet čia sukuriami du pilnametražiai vaidybiniai debiutiniai filmai. Kitais metais planuojama pradėti valandos trukmės filmus, kad autoriai, norintys kalbėti apie šiuolaikinę tikrovę ir jos problemas, galėtų reaguoti greičiau. Lenkijoje scenarijų problema taip pat aktuali, todėl studijoje planuojama steigti nedidelį literatūros skyrių, kuriame dirbtų jauni rašytojai, sugebantys megzti kino ir literatūros ryšius, siūlyti režisieriams įdomius tekstus.

Živilė Pipinytė

Prasideda 16-asis lenkų kino festivalis

Spalio 6 d. prasidedantis 16-asis lenkų kino festivalis kiekvienam gali pasiūlyti filmą, kuris privers pakilti nuo patogios sofos ir pamatyti filmą dideliame kino teatro ekrane. Ypač tiems, kurie iš kino vis dar tikisi susitikimų su protingais režisieriais, dėmesio aktualioms problemoms ar aukščiausio lygio aktorystės. Festivalis šiemet vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Mažeikiuose. Jis susideda iš pagrindinės programos, filmų vaikams ir jaunimui, specialiosios programos, kuri pristatys restauruotą Krzysztofo Kieślowskio filmų ciklą „Dekalogas“. Tai pat kartu su teatro festivaliu „Sirenos“ bus pristatyti du projekto „Teatroteka“ filmai – jaunų lenkų teatro dramaturgų pjesių ekranizacijos. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.

Živilė Pipinytė

Martos Meszaros „Devyni mėnesiai“ ir Margarethe von Trottos „Švininiai laikai“

Kasdienybės tema kine man siejasi su lenkų poetų Juliano Kornhauserio ir Adamo Zagajewskio manifestu „Neparodytas pasaulis“ („Świat nie przedstawiony“), paskelbtu 1974 metais. Jo autoriai kritikavo lenkų literatūrą ir rašytojus, kurie, vaizduodami realybę, naudojasi alegorijomis, metaforomis, mitais ir vengia tiesiai aprašinėti visuomenės problemas. Panašiai buvo ir už geležinės uždangos kurtame kine – filmų kūrėjai dažnai naudojosi metaforomis, simboliais, kalbėjo netiesiogiai. Užtenka prisiminti kad ir Andrejaus Tarkovskio filmus.

Kornhauseriui ir Zagajewskiui stigo literatūros, kuri analizuotų dabartį ir aprašinėtų tikrovės realijas. Literatūros, kuri būtų įrankis formuoti visuomenės tapatybę ir savimonę. Manifestas įkvėpė ir kinematografininkus, šie taip pat tvirtino, kad sunku gyventi neaprašytame ir neparodytame pasaulyje. Neatsitiktinai Krzysztofas Kieślowskis savo diplominiame darbe citavo kitą realybės režisierių – čeką Evaldą Schormą: „Nesibaigiančiuose daiktų esmės, prasmės ir tiesos paieškose mūsų laukia daug nusivylimų, bet reikia siekti tikslo vis iš naujo dar ir dėl kelio, kuris į jį veda.“

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Vokietijoje vykusiame Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje paskelbti penki debiutantų filmai, šiemet pretenduosiantys į „Europos atradimo – FIPRESCI prizo“ (European Discovery 2016 – Prix FIPRESCI) apdovanojimą. Filmus atrinko Dagmar Jacobsen (Vokietija), Angeles González-Sinde (Ispanija), Tomas Sommerlatte (Vokietija), Mihajus Chirilovas (Rumunija), Isabelle Danel (Prancūzija), Krzysztofas Kwiatkowskis (Lenkija) ir Neilas Youngas (D. Britanija).

Į apdovanojimą pretenduoja: Bogdano Miricos „Šunys“ („Caini“, Rumunija, Prancūzija, Bulgarija, Kataras), Jules’io Herrmanno filmas „Liebmann“ (Vokietija), Elite Zexer „Smėlio audra“ („Sufat cholm“, Izraelis, Prancūzija), Juho Kuosmaneno „Laimingiausia Oles Makio gyvenimo diena“ („Hymyileva mies“, Suomija, Vokietija, Švedija) ir šiemet „Kino pavasaryje“ apdovanotas Svetlos Tsotsorkovos „Troškulys“ („Thirst“, Bulgarija). 

Dovilė Grigaliūnaitė

Nauji filmai – „Dypanas“

Praėjusių metų Kanų kino festivalyje brolių Coenų vadovaujamo žiuri sprendimas „Auksine palmės šakele“ apdovanoti prancūzo Jacques’o Audiardo socialinę dramą „Dypanas“ („Dheepan“, 2015) sukėlė nemažai šurmulio. Prieš ceremoniją stipriausiais konkursinės programos filmais laikyti Toddo Haynesso „Kerol“, Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“, László Nemeso „Sauliaus sūnus“ ir Yorgoso Lanthimoso „Omaras“. Netikėtai „Dypanui“ atitekęs pagrindinis festivalio prizas nuvylė daugumą kino kritikų, dar ilgai svarsčiusių, kuo šis filmas sužavėjo žiuri. Nepaisant prieštaringų reakcijų, juosta sėkmingai rodoma kino teatruose, tarp jų ir Lietuvoje, ji nepraranda aktualumo vaizduodama pabėgėlių patirtis svetimoje šalyje.

Už nepriklausomybę kovojančios separatistinės sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ karys Dypanas (Antonythasan Jesuthasan) pabėga iš brutalaus pilietinio karo kamuojamos Šri Lankos. Kartu į Prancūziją prieglobsčio ieškoti keliauja žmona Jalini (Kalieaswari Srinivasan) ir devynerių metų dukra Ilaiala (Claudine Vinasithamby). Iš tiesų Dypanas nėra tikrasis vyro vardas, Jalini nėra jo žmona ir Ilaiala nėra jo dukra. Suvestiems siaubingos tragedijos ir gavus nužudytos šeimos pasus, šiems trims nepažįstamiems žmonėms suteikiama galimybė pradėti naują saugų gyvenimą.