Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Po filmų apie Yves’ą Saint-Laurent’ą ir Chanel atėjo eilė britui Alexandre’ui McQueenui. Studija „Maven Pictures“ pradėjo filmą „Skerdikas“ („The Ripper“). Jame bus pasakojama apie sudėtingus madų kūrėjo Alexandre’o McQueeno (1969– 2010) ir jo globėjos stilistės Isabellos Blow (1958–2007) santykius. Viena įtakingiausių mados redaktorių atkreipė dėmesį į jauną, vos dvidešimt trejų debiutantą dizainerį 1992 metais, kai jis pristatė kolekciją „Džekas Skerdikas“. McQueenas kilęs iš darbininkų kvartalo, ji –  ekscentriška aristokratė. Blow nusipirko visą kolekciją už 5 tūkstančius svarų, įtikino dizainerį vadintis Alexandre’u. Jie susidraugavo. Blow dirbo „Tatler“ mados redaktore, bendradarbiavo su „Vogue“, „The Sunday Times Style magazine“. Ji prisidėjo prie McQueeno iškilimo. Blow visą gyvenimą skyrė madai ir menui, bet jautėsi neįvertinta. Paskutiniais metais ji sirgo depresija ir nusižudė. Taip pat išėjo ir McQueenas, tačiau jų bendradarbiavimas laikomas vienu įdomiausių ir kontroversiškiausių mados istorijoje. Filmo kūrėjai kol kas laikomi paslaptyje. Tačiau tai ne vienintelis filmas apie šį dizainerį – savo biografinį pasakojimą apie McQueeną rengiasi kurti ir britų režisierius Andrew Haighas, išgarsėjęs po filmo „45 metai“.

Rasa Šimkutė

Aštuntojo tarptautinio kino festivalio „Baltijos banga“ atgarsiai

Tarptautinis kino festivalis „Baltijos banga“ ir šiemet į Nidą priviliojo nemažą būrį ištikimų žiūrovų. Atidarymo vakarą gausiai susirinkusiai publikai buvo parodytas estų dokumentinis filmas „Skruzdėlynas“ (rež. Vladimiras Loginovas) ir Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“.

Per aštuonias festivalio dienas kino gerbėjai galėjo pamatyti ne tik naujausius ar klasika tapusius Baltijos šalių filmus, bet ir susitikti su kino meistrais – Algimantas Puipa kartu su operatoriumi Viktoru Radzevičiumi pristatė pernai režisuotą dramą „Edeno sodas“, Agnė Marcinkevičiūtė – dokumentinę juostą apie garsų išeivijos solistą Arnoldą Voketaitį („Prisimenu motinos balsą“), režisierius Linas Mikuta ir operatorė Kristina Sereikaitė papasakojo apie šiemet Argentinos dokumentinio kino festivalyje laurus pelniusių „Šaltų ausų“ sukūrimo aplinkybes. Latvių režisierės Ināros Kolmane jautrų ir šviesų dokumentinį filmą „Ručė ir Norie“ pristatė montažo režisierė Liga Pipare, dokumentinio filmo „Mano tėvas bankininkas“ kūrėja Ieva Ozoliņa prisipažino, kad šis filmas apie režisierės šeimą – savotiška psichoterapija. Trumpametražio filmo „PaPa“ prodiuserė Katrīna Tomašcka pristatė visą latvių trumpametražių filmų programą. Estas Peteris Vihma pasakojo apie savo dokumentinį filmą „Belaidis gyvenimas“, kurio pagrindiniai herojai – keistuoliai, panūdę ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rowano Joffe filmo „Kol nenuėjau miegoti“ (TV3, 8 d. 22.30) veikėja Kristina (Nicole Kidman) prarado atmintį. Pastaruosius dvidešimt metų kasryt ji turi iš naujo atkurti savo gyvenimą ir sužinoti, kad šalia gulintis vyras (Colin Firth) yra sutuoktinis Benas. Kristiną supa daug paslapčių, bet kartą neuropsichologas Nešas (Marc Strong) jai pasiūlo įsigyti kamerą. Taip Kristina pradės atrasti savo praeitį. Nors filme vaidina populiarūs aktoriai, o buitinės prievartos tema itin aktuali, kūrėjų suplanuotas psichologinis trileris pavirsta tiesiog anekdotu. Man regis, Kristinos situacija puikiai iliustruoja kiekvieną rugsėjį televiziją ištinkančią amneziją, kai reikia reklamuoti naują sezoną. Naujo būna labai mažai (jei apskritai būna), bet juk lietuvių žiūrovai taip pat serga amnezija, todėl jiems ir nenusibosta tą patį sakantys, taip pat besimaivantys ar besigrožintys savimi laidų vedėjai, ratu migruojantys iš vieno kanalo į kitą.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Tonis Erdmanas“

Apkūnus, prastai kalbantis angliškai, vilkintis tamsų beformį kostiumą, atsikišusiais dantimis ir vešliu garbanotu tamsiu peruku pasipuošęs, prisistatantis ambasadoriumi, asmeniniu treneriu, verslininku Tonis Erdmanas gerai papildo šiuolaikinio Bukarešto elito vaizdelį – čia dauguma apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Tonis Erdmanas paryškina karnavališkumo ar farso įspūdį, kuris, ko gero, būdingas visų pokomunistinių šalių tikrovei.

Šiuo personažu apsimeta vokietis pensininkas Vinfridas Konradi (Peter Simonischeck), kurio duktė Inesa (Sandra Hüller) sėkmingai dirba Bukarešte verslo konsultante. Nespėjęs su ja pasikalbėti namuose, kur duktė – retas svečias, tėvas netikėtai aplanko Inesą Bukarešte. Žinoma, kaip ir visi tėvai, jis sujaukia puikiai organizuotos jaunos moters planus, eina su ja į priėmimą, veliasi į svarbius pokalbius su verslo partneriais ir net drįsta dukteriai užduoti kvailą klausimą, ar ji laiminga. Išsiųstas namo, jis staiga sugrįžta Tonio Erdmano pavidalu ir vėl bando susigrąžinti dukterį, tiksliau, sugrąžinti ją į gyvenimą iš globalių korporacijų vergijos.

Ramūnas Aušrotas

Nauji filmai – „Ben-Huras“

Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą kurti komercinius religinės tematikos filmus. Tiesa, Holivude viskas vyksta lėtai. Turėjo praeiti dešimt metų, kol buvo patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (3-iajame dešimtmetyje ir 1945–1960 m.) ir esą sunykęs 7–8-ąjį dešimtmečiais dėl sparčiai vykusio sekuliarizacijos proceso, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“ (2014), „Egzodas: dievai ir karaliai“ (2014), „Prisikėlęs“ (2015) sėkmė leido kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.

Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ („Ben-Hur“, JAV, 2016) yra ir vienas iš tokių filmų, ir ne visai toks. Stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu – tai biblinis epas, tačiau siužeto pagrindas – ne biblinė, bet paraleliai jai pasakojama istorija. Tokio pobūdžio filmai 6-ojo dešimtmečio pradžioje taikliai pakrikštyti „peplumais“ (nuo graikiško žodžio peplos, reiškusio plačią skraistę). Holivudui jie yra patogūs tuo, kad biblinio siužeto prigimčiai būdingą religinę žinią galima arba apeiti, arba prie jos liestis netiesiogiai (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Fikcinis siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant sulaukti kokios nors religinės bendruomenės pasmerkimo, protestų ar boikoto. Be to, Holivudas turi geriausius pasakotojus, bet nuolat alksta siužetų. O Biblijoje jų apstu.

Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė

„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“

Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Skandalingas rusų teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas pasekė kolegų Ivano Vyrypajevo, Kirilo Serebrennikovo, Vasilijaus Sigarevo, Vladimiro Mirzojevo pėdomis ir nusprendė sukurti filmą. Jis ekranizuoja 2000 m. parašytą Vladimiro Sorokino apsakymą „Nastia“. Filmo veikėjai – dvarininkų šeima, kuri iškepa rusiškoje krosnyje šešiolikos sulaukusią dukterį Nastią, o paskui ją valgo kalbėdamiesi apie Nietzschę, Rusiją ir tarnų auklėjimą. Bogomolovas veiksmą perkėlė į mūsų dienas. Nastią vaidina Olga Fedotova, jos motiną – Elžbieta Latėnaitė, tėvą – vyru nugrimuota Darja Moroz, šventiką – Olegas Garkuša.

Filmui dar nepasirodžius, sukruto rusų visuomenininkai aktyvistai, kurie kaltina rašytoją ekstremizmu, pasityčiojimu iš stačiatikių vertybių ir reikalauja uždrausti platinti Sorokino apsakymą Rusijoje bei patraukti atsakomybėn Bogomolovą.

Beje, Vilniuje, Mažajame teatre statydamas spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“, Bogomolovas Ifigenijos mitą analizavo pasitelkęs būtent „Nastią“.

Tačiau 2017 m. pasirodys ir dar vienas Bogomolovo filmas pagal jo spektaklį „Metai, kai aš negimiau“ („God, kogda ja ne rodilsia“, pagal Viktoro Rozovo pjesę), kuriame vaidina tėvas ir sūnus Olegas ir Pavelas Tabakovai, Ana Čipovskaja ir Darja Moroz.

Jonas Ūbis

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

Šių metų Kanų kino festivalio apdovanojimai paskatino ne vieną diskusiją apie filmų vertinimo kriterijus ir žiuri narius. Tačiau visi sutaria, kad šiemet Kanų didžiojo konkurso žiuri buvo labai konservatyvus. Tai nebūdinga svarbiausiam kino festivaliui, ne vieną dešimtmetį žymėjusiam naujus kino kelius. Vasaros „Kine“, kurio viršelį puošia vieno kontroversiškiausių šių metų Kanų konkurso filmų – Park Chan-wooko „Tarnaitės“ kadras, apie tai rašo ir Aistė Račaitytė straipsnyje „Neapdovanoti nugalėtojai“. Pasižiūrėjusi visus konkursinius filmus, ji padalijo savo prizus bei suabejojo oficialiaisiais. Išsamų šiųmetinio konkurso aptarimą pratęsė Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie Jeaną-Pierre’ą Léaud, šiemet Kanuose apdovanotą „Auksine palmės šakele“ už gyvenimo nuopelnus. Léaud buvo prancūzų Naujosios bangos veidas, nes būtent François Truffaut filmas „Keturi šimtai smūgių“, kuriame jis suvaidino dar būdamas keturiolikos, 1959 metais Kanuose ir pareiškė apie naują kūrėjų kartą, kuri nenori kurti „tėtušių kino“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiniasklaida nuolat įtikinėja, kad esame seksualiai susirūpinusi tauta. Kasdien net pretenduojančiuose formuoti visuomenės nuomonę portaluose mirga tekstai, masinantys žodžiu „seksas“. Televizijos pokalbių šou kažkokie keisti dėdės ir tetos giriasi savo seksualiniu gyvenimu, tokiose laidose lankosi net politikai ir politikės. Vis dar esu įsitikinęs, kad pornografiškiausia lietuviška televizijos laida yra „Bėdų turgus“. Joje prievartaujami vargšai ir apnuoginami turtuoliai, nes juk tikroji labdara yra anonimiška, tyli ir nežeidžianti tų, kuriems reikia padėti. Tačiau panaši „dvasios pornografija“ klesti ir kine. Vieną tokį atvejį nebe pirmą kartą (29 d. 23 val.) primins LRT Kultūra. Turiu galvoje Steve’o McQueeno filmą „Gėda“ (2011), itin populiarų tarp intelektualų, mėgstančių menines provokacijas. Tai antrasis garsaus britų menininko filmas. Michaelas Fassbenderis jame vaidina niujorkietį, dirbantį reklamos agentūroje, bet iš tikrųjų galvojantį tik apie seksą. Erotinę veikėjo kasdienybę sudrumsčia jo sesuo (Carey Mulligan), kuri atvyksta į Niujorką ir neturi kur gyventi.

Jimas Jarmuschas apie naują filmą

Noriu, kad būtų aišku: niekas iš „Amazon“ nesikišo į mano darbą. Dabar jau nebėra padalijimo į ujamus menininkus ir mus ujančius prodiuserius. Dabar kino kraštovaizdis visai kitoks. Korporacinis.

Nesidaliju pelnu su „Amazon“. Net jei „Patersonas“ uždirbs milijoną dolerių, man iš to teks gal kokie penki. Seniau, kai gaudavau finansavimą iš Japonijos, Prancūzijos ir Vokietijos, kurdavau filmą, jį parduodavome, o paskui per pusę dalijomės pajamomis. Tai buvo švarus susitarimas.

Dabar susitarimas toks, kad jei režisierius neuždirbs iš ankstesnio filmo, jis neturės kaip prisidėti prie naujo. Aš neuždirbu niekad, todėl turiu remtis finansavimu iš skirtingų šaltinių. Kai sumontavau „Išgyvena tik mylintys“, maniau, kad jau niekad nebekursiu filmų. Bet štai vėl buvome Kanuose, vėl žiūrovai reagavo.

Kalbant apie apdovanojimus, jie tikrai man nieko nereiškia. Festivaliai turėtų prasmę ir be apdovanojimų. Nes todėl, kad buvau Kanuose, Venecijoje, Berlyne ar Lokarne, galėjau ne vienus metus likti nepriklausomu kūrėju, galėjau kontroliuoti tai, ką darau.