Kai ne tik iš televizoriaus, bet net iš atsukto čiaupo išgirsti apie auksinius kariuomenės šaukštus, pabėgti galima tik į Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapį. Nuo penktadienio ten puikuojasi visų norinčių tapti tautos išrinktaisiais biografijos. Įdėmiai skaitau jas ir pradedu geriau suprasti tautą, kuri taip mėgsta pilkas vidutinybes. Žinoma, perskaičiau ne visų kandidatų gyvenimo aprašymus, bet jau matau tam tikrus dėsningumus. Kažkodėl išrinktaisiais nori tapti daug M. Romerio universiteto absolventų. Ko gero, šie žmonės taip ir negavo jokios profesijos, kad taip masiškai nori užsiimti patogiu sėdėjimu Seimo salėje. Tačiau ne išsilavinimas, beje, dažnai įgytas nuotoliniu būdu, yra iškalbingiausias pretendentų biografijos faktas, bet skyrelis, kuris vadinasi „Pomėgiai“. Ko tik iš jo nesužinosi. Didelės dalies kandidatų pomėgis – būti kartu su šeima. Skamba absurdiškai, tiesa? Galima padaryti išvadą, kad pilietis (arba pilietė) sukūrė šeimą, nes norėjo patenkinti savo pomėgius. Kažkodėl niekas neparašė, kad jo pomėgis yra daryti vaikus. Tačiau turiu pasakyti, kad parlamentarais nori tapti palyginti daug daugiavaikių motinų ir tėvų. Kodėl jiems rūpi pabėgti nuo atžalų auklėjimo vargų į Seimo tvirtovę ir auklėti tautą, jau kitas klausimas. Dalis prisipažįsta, kad mėgsta skaityti knygas. Akivaizdu, jie nesuvokia, kad šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą, todėl skaitymas – ne pomėgis, o būdas suvokti nuolat kintantį pasaulį, išgyventi jame, tobulinti profesinius sugebėjimus. Didžioji dalis kandidatų mėgsta keliauti, tad, matyt, tikisi, kad Seime tai daryti bus lengviau. Tačiau dažniausiai galima perskaityti, kad kandidatas mėgsta sportą. Pasižiūrėjus į šalia pridėtas nuotraukas, aišku, kad sportu jie užsiima žiūrėdami televizorių. Pralinksmino vienos nacionalistės pomėgių derinukas – „šaudymas ir meninė raiška“. Ko gero, Seimas jai būtų tinkamiausia vieta tuo užsiimti. Vienas jaunasis konservatorius savo pomėgius suformulavo taip, lyg gyventų zoologijos sode: „Skaityti, mąstyti, rašyti ir veikti.“ Kozma Prutkovas atostogauja. Todėl neabejoju, kad šią savaitę LRT (antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, 19.20) prasidėję rinkiminiai susitikimai su kandidatais atneš daug progų ir nuoširdžiai pasijuokti, ir išsigąsti.
Šiuolaikinis kinas mėgsta panašius personažus – didelių ambicijų sociopatus. Dano Gilroy’aus debiutinio filmo „Naujienų medžiotojas“ (LNK, 21 d. 22.15) veikėjas Lu Blumas kartą tampa avarijos liudininku ir iš įvykio vieton pirma atvykusio televizijos operatoriaus sužino, kad naujienos apie kruvinus atsitikimus yra paklausiausios. Vagišius ir tipiškas vartojimo laikų vaikas Lu iškart supranta, kad tai ir yra jo svajonių darbas. Jis apsiginkluoja pigia kamera ir netrukus randa darbdavę – televizijos prodiuserę Niną. Tiesa, ši perspėja nefilmuoti vargšų ir tautinių mažumų. Ji ir suformuluoja tokios žurnalistikos esmę: geriausia naujiena – gatve bėganti baltaodė moteris perpjauta gerkle.
Jei nuoširdžiai nekenčiate lietuviškų televizijų kriminalinių naujienų, vadinasi, šis filmas jums, nors kokios Valentaitės ir nepamatysite. Kita vertus, pokalbis apie ribą tarp profesijos ir etikos „Naujienų medžiotojo“ autoriams nepavyko, nes filmas pernelyg paprastas, senamadiškas ir didaktiškas, nors svetimų nelaimių ištroškusio Lu, kurį puikiai suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, spindinčios akys iškalbingos. Tokių akių kasdien pilna ir mūsų televizijose.
Prancūzų režisierius Jeanas-Jacques’as Annaud pastaraisiais metais nesukūrė nė vieno įsimintino filmo, todėl, matyt, nusprendė grįžti prie 1976 m. „Oskarą“ jam pelniusio filmo „Juoda ir balta spalvotai“ temų. Tik Vakarų ir Rytų civilizacijų, tradicijų ir šiuolaikiškumo susidūrimas 2011 m. filme „Juodasis auksas“ (LRT, 22 d. 22.45) rodomas ne ironiškai, o pasitelkus įspūdingo kino reginio estetiką. Tačiau, kai tiek daug kalbama apie islamizaciją ir kitokias grėsmes, pasakojimas apie tai, kaip XX a. išvakarėse Arabų pusiasalyje kariauja emiras Nesibas (Antonio Banderas) ir sultonas Amaras (Mark Strong), gali pasirodyti informatyvus. Galiausiai priešai pasirašo taikos sutartį, žemė, dėl kurios kautasi, lieka niekieno, o du Amiro sūnus patenka į Nesibo namus. Viskas gal susiklostytų kitaip, jei ne Vakarai, kurie niekieno žemėje randa milžiniškus naftos telkinius. Annaud tarsi bando savo personažams paaiškinti, kad didžiausias prakeiksmas yra turtai, reikalaujantys išsižadėti savo tradicijų ir kultūros. Tačiau jis žiūri į arabų pasaulį iš savo civilizacinių aukštumų, todėl gerokai jį supaprastina.
Italų režisierius Ermanno Olmi niekad nemėgo kino reginių, bet jo filmų pasaulis atmintyje išlieka ilgam, nes yra kupinas kasdienybės poezijos ir harmonijos. Į devintą dešimtį įkopęs režisierius vis dar kuria filmus. 2011 m. pasirodęs „Kartoninis kaimelis“ (LRT, 21 d. 22.50) pasakoja apie pagyvenusį kunigą, kuris negali susitaikyti su tuo, kad jo bažnyčią paliko tikintieji. Ji bus sugriauta. Tačiau netrukus bažnyčioje apsigyvena nelegalūs imigrantai, kuriems bažnyčia tampa laikinais namais. Būtent atvykėliai suteiks kunigui naują gyvenimo prasmę.
„Kartoninis kaimelis“ – lyg Olmi stiliaus kvintesencija. Subtiliame alegoriškame filme susilieja plebėjiškas religingumas ir humanistiškas simbolizmas. Filmo veikėjų situacija leidžia režisieriui užduoti klausimus apie tikėjimo esmę ir tikinčiųjų pareigas, solidarumo svarbą. Malonu žiūrėti į kadaise garsių, bet gerokai primirštų aktorių Michaelo Londsdale’o ar Rutgerio Hauerio veidus. Olmi filme bažnyčia – tai daugiau nei liturgijos vieta ar auksiniai altoriai. Čia tikrai niekas nekvies tikinčiųjų aukoti „Marijos radijui“, kaip kad šį sekmadienį LRT skatino kažkoks aukštas dvasininkas per tiesioginę mišių iš Šiluvos atlaidų transliaciją.
Jūsų – Jonas Ūbis
