Žiūrėti naujausią Pedro Almodóvaro filmą „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, 2016) – tai lyg susitikti su senu draugu po ilgų nesimatymo metų. Jo veido bruožai tie patys, tačiau į kaktą įsirėžusi kažin kokia mąslumo raukšlė, o lūpų kampučius, kuriuose anksčiau plevendavo šypsenėlė, virpina nuovargio nervas. Kalba jo lyg ir nepasikeitusi, tačiau po kurio laiko ausis pagauna liūdesio ir melancholijos gaidą. Ji išduoda, kad per tuos nebendravimo metus draugas išgyveno ne patį laimingiausią savo gyvenimo etapą. Tapo tylesnis, ramesnis, dar labiau susitaikęs su pasauliu.
O kai pokalbis įpusėja ir po truputį pradeda sugrįžti senos draugystės skonis, supranti svarbiausią dalyką – draugas prarado humoro jausmą, dėl kurio šitiek metų jį mylėjai ir vertinai. Tačiau argi nesakoma, kad po laikotarpio, kai daug juokeisi (paskutinis režisieriaus filmas „Aš tokia susijaudinusi“), ateina liūdesio ir ašarų metas. Panašu, jog kurdamas „Chuljetą“ Almodóvaras norėjo sugrįžti prie žanro, kurį pažįsta geriausiai, – melodramos. Grynos, jausmingos ir pilnos sentimentalumo, kurį, juk žinome, jis visuomet sugeba kilstelėti virš banalumo, į tikrojo meno šviesą.
Paryškinti jausmai lydi visą istoriją apie vidutinio amžiaus Chuljetą (Emma Suárez). Su mylimuoju moteris ketina išsikelti gyventi į Portugaliją, tačiau planus sujaukia netikėtas susitikimas su dukros drauge. Ši praneša, kad prieš daugelį metų į namus negrįžusi Chuljetos duktė Antija gyvena Šveicarijoje ir augina tris vaikus. Žinia sukrečia moterį. Ji lieka Madride, sugrįžta į namus, kuriuose užaugino dukrą, ir pradeda rašyti dienoraštį, kuris tampa moters išpažintimi. Dingusiai dukteriai, bet pirmiausia sau.
Režisierius mus nukelia į Chuljetos praeitį. Rodo jos ir būsimo Antijos tėvo pažinties pradžią traukinyje, pažymėtą mirties nuojauta, ir jų bendrą gyvenimą prie jūros, pažymėtą aistra ir išdavyste. Galiausiai prieinama iki lemtingos dienos, dėl kurios, kaip vėliau paaiškės, Antija ir nusprendė palikti motiną.
Visa ši istorija pasakojama gana nuosekliai ir, žinant ankstesnius ispano filmus, tai atrodo kiek neįprasta. Žiūrėdamas filmą pagavau save laukiantį, kada Almodóvaras darys netikėtą posūkį istorijoje, kada praeities ir dabarties plotmės persiklos, kada jis sužais taip mėgstamą fikcijos inversijos į realybę žaidimą, po kurio bus sunku suprasti, kas vyko „iš tikrųjų“, o kas – veikėjo vaizduotėje arba jo rašomame romane-dienoraštyje-laiške.
Tačiau viso to nesulauki, todėl pasijunti truputį išduotas. Vienintelis dramaturginis, bunjueliškas viražas – tą pačią heroję vaidinančios dvi aktorės. Kai pasakojimas keliasi į praeitį, Emmos Suárez įkūnytą vyresnę Chuljetą keičia Almodóvaro kine debiutuojanti Adriana Ugarte, štai ir viskas.
Žinoma, yra to, ką mes vadiname „almodovarišku kinu“. Ryškių ir sodrių spalvų, kurios paryškina personažų jausmus (raudona – tai aistra, geltona – laimė), arba veikia kaip blogos lemties pranašas (mėlyna – tai mirtis). Yra dėmesio daiktams (pvz., melsvos keraminės plytelės virtuvėje, keliaujančios iš filmo į filmą), kadro kompozicijai, muzikai. Pastaroji šį kartą skamba visomis melodraminėmis natomis, vieniems išspausdama ašarą, kitiems – juoką. Žinant, kad garso takelio autorius Alberto Iglesias, pamatęs filmuotą medžiagą, režisieriui siūlė visai atsisakyti muzikos, perspaustos melodijos skamba kaip akibrokštas.
Visa tai primena, kad žiūri Almodóvaro filmą, bet nenuveja įspūdžio, jog kūrėjas pavargo nuo drastiškumo, įmantraus siužeto ir naujame filme tvardosi. Netgi transvestitai, kurie į ankstesnius ispano filmus įnešdavo to kito, marginalaus ir vitališko gyvenimo prieskonį, „Chuljetoje“ pasirodo tik epizodiškai: vis dar su raudonai padažytomis lūpomis, bet jau įsprausti į dalykinius pilkus kostiumėlius. Panašu, kad šis įvairiuose filmo lygmenyse jaučiamas susitvardymas kyla ne tik iš noro „padaryti kitaip“, bet apskritai iš autoriaus požiūrio į dabartį.
Kai maištas institucionalizuojamas, kai marginalumas tampa mada ir siekiamybe, o žmonių bendravimą įvairiausiomis formomis apraizgė socialiniai tinklai, belieka grįžti prie to, kas yra amžina, – jausmų ir ašarų. Todėl negali priekaištauti (nors ir norėtum) Almodóvarui, kad jis sukūrė pernelyg paprastą (kaip jam) ir pernelyg sentimentalų kūrinį, pasibaigiantį ten, kur galbūt norėtum kad jis prasidėtų. Gali tik pabandyti suprasti. Šį kartą Almodóvaras, perfrazuojant vieną lietuvišką filmą, yra toks, koks yra. O už tai dažniausiai nepykstama.