Prasideda 17-asis lenkų kino festivalis
Spalio 5 d. Vilniuje prasideda 17-asis lenkų kino festivalis. Šiemet jis vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Nemenčinėje ir Mažeikiuose. Vilniuje festivalį atidarys Dorotos Kobielos ir Hugh Welchmano filmas „Jūsų Vincentas“ („Twój Vincent“, 2017) – animacinis pasakojimas apie Vincento van Gogho gyvenimo pabaigą, sukurtas jo tapybos stiliumi. Jis jau dabar laikomas vienu rimčiausių „Oskaro“ kandidatų. Festivalio programoje – filmai vaikams ir jaunimui, tarp jų ir jubiliejų švenčiančios Belsko Bialos animacinių filmų studijos sukurti filmai apie garsiųjų Boleko ir Lioleko nuotykius, naujausi lenkų vaidybiniai filmai ir šiemet mirusiai kino bei teatro aktorei Danutai Szaflarskai (1915–2017) skirta retrospektyva. Dokumentinį filmą „Kitas pasaulis“ („Inny świat“, 2012), kuriame aktorė pasakoja ir apie savo karjeros pradžią Vilniuje 1939-aisiais, „Skalvijoje“ (7 d. 18 val.) pristatys filmo kūrėjai Dorota Kędzierzawska ir Arturas Reinhartas.
Moterų filmai Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalyje
Šių metų Gdynės kino festivalyje išties daug dėmesio buvo skirta moterų filmams. Pagrindinėje konkursinėje programoje – penki moterų režisierių filmai iš septyniolikos (ir du sukurti bendradarbiaujant).
Pagal užsienio žiniasklaidą
Netrukus ir Lietuvos ekranuose pasirodys ilgai lauktas Denis Villeneuve’o filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Kritikai jau gieda filmui ditirambus, o režisierius rengiasi kitam: „Variety“ pranešė apie Villeneuve’o derybas su studija „Sony Pictures“. Derybų objektas – filmas „Kleopatra“, kuriam studija rengiasi senokai. Kitas potencialus režisieriaus projektas – nauja Franko Herberto romano „Kopa“ ekranizacija. Prisiminsime, kad filmą pagal šį romaną pastatė ir Davidas Lynchas.
Krėsle prie televizoriaus
Dabar kūrėjai orientuojasi į žiūrovus, kurie kiekviename žingsnyje susiduria ne su originalais, o su perdirbiniais, nesvarbu, ar tai meno kūrinys, ar aukštoji mada, ar viešieji ryšiai. Ypač šis teiginys tinka televizijai, kur dauguma laidų turi savo, švelniai tariant, prototipus. Todėl visokių „Lietuvos balsų“ žiūrovams turėtų patikti Briano Percivalio „Knygų vagilė“ (TV3, 30 d. 21.05) – pasakojimas apie devynmetę mergaitę Lizelę, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nacių atimta iš mamos komunistės atvyksta į Miuncheną pas ją įvaikinusią porą (Geoffrey Rushas ir Emily Watson). Skurdžiuose jų namuose mergaitė pagaliau išmoksta skaityti. Knygos – vienintelis Lizelės džiaugsmas, jos padeda suprasti aplinką ir save.
Rudens „Kino“ skaitymo malonumai
Rudenį, bent jau Vilniuje, gyvenimas monotoniškas: darbas – kino festivalis – namai, ir taip kasdien. Perskaitę naują „Kiną“ galėsite geriau susiplanuoti ateitį ir nepaklysti tarp filmų, juolab kad nuo spalio 5 d. prasideda Lenkų kino festivalis. Jo filmus pristato Izolda Keidošiūtė. Ji parašė ir aktorės Danutos Szaflarskos, kuriai šiemet skirta festivalio retrospektyva, portretą. Szaflarskos istorija verta filmo: karjerą teatre ji pradėjo 1939-ųjų rudenį Vilniuje, vėliau kovojo Varšuvos sukilime, o karui pasibaigus tapo pirmojo vaidybinio pokario filmo – Leonardo Buczkowskio „Uždraustų dainų“ – žvaigžde. Šiame filme ji vaidino kartu su dar vienu Vilniaus teatralų numylėtiniu Jerzy Duszynskiu. Aktorė teatro scenoje pasirodydavo iki pat mirties šių metų sausį, kine ji vaidino ir perkopusi šimto metų slenkstį.
42-ojo lenkų vaidybinių filmų festivalio laureatai
Pastaraisiais metais Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalis pripratino prie gerų ir labai gerų konkursinių filmų. Šiemet kartais net suabejodavau, ar patekau į tą patį festivalį, nes kai kurių kokybė atrodė neįtikėtinai prasta. Tačiau kolegos lenkai, regis, į tai nelabai kreipė dėmesio, kuluaruose jie pasišaipydavo iš pačių silpniausių, bet viešai džiaugėsi įdomiais jaunų režisierių filmais. Jie ir dominavo abiejuose konkursuose – Pagrindiniame ir „Kito žvilgsnio“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rugsėjo 21 d. mirė lenkų kino ir teatro režisierius, scenaristas, kino teoretikas, knygų apie kiną autorius ir pedagogas Grzegorzas Królikiewiczius. Jam buvo septyniasdešimt aštuoneri. 1962 m. Królikiewiczius baigė teisės studijas Lodzės universitete, 1967-aisiais – režisūrą Lodzės kino mokykloje. Nuo 1969 m. jis kūrė dokumentinius filmus ir televizijos spektaklius, vaidybiniame kine debiutavo 1972 m. filmu „Kiaurai“ („Na wylot“). Iki šiol tai vienas originaliausių ir radikaliausių lenkų filmų. Jame Królikiewiczius pasakojo autentiškų tarpukario žudikų – jaunos bedarbių poros istoriją. Režisierius filme atsisakė tradicinės naracijos, dalis įvykių vyksta už kadro, dialogai minimalūs. Šiame filme jis suformulavo „užkadrinės erdvės“ teoriją, kurios nuosekliai laikėsi. Filmas atsidūrė „ant lentynos“ ir į kino teatrų ekranus buvo išleistas daug vėliau.
Krėsle prie televizoriaus
Roberto Zemeckio „Sąjungininkai“ (LNK, šįvakar, 22 d. 21 val.) – nelabai vykęs bandymas sukurti senamadišką filmą apie meilę, kuris pakartos kultinės „Kasablankos“ sėkmę. Todėl ir vėl veiksmas prasideda Kasablankoje: 1942-aisiais čia susitinka britas Maksas (Brad Pitt) ir prancūzė Mariana (Marion Cotillard). Jie abu šnipai: kanadiečių kilmės Maksas šnipinėja britams, jis vykdo slaptą užduotį. Jam padeda Mariana, kuri apsimeta Makso žmona, bet iš tikrųjų yra prancūzų Pasipriešinimo dalyvė. Kartu jie turi užmušti vokiečių pasiuntinį. Galiausiai veikėjai įsimylės vienas kitą, apsigyvens Anglijoje ir jiems gims dukrelė, tik Maksas vieną dieną sužinos, kad žmona visai ne ta, kuria apsimeta. Šiuo požiūriu filmas savaip aktualus, nes ne vieną privers susimąstyti, ar viską žino apie tuos, su kuriais gyvena, juo labiau ar verta gelbėti savo mylimuosius, nors dėl to gali nukentėti žmonija.
Trumpos kino recenzijos
Apie tokius filmus kaip „Tulpių karštinė“ sakoma: kostiuminis. Tada galbūt dar paminima veiksmo vieta: senovės Olandija. Ir prisimenama viena kita žvaigždė: Alicia Vikander, Christoph Waltz. Jei klausiama, ar patiko, dažniausiai išgirsi: visai nieko. Konkretesni leidžiasi į detales: gražūs interjerai, nepagailėta kostiumams, gerai atkurta laikotarpio atmosfera (iš kur jie žino?).
Pagal užsienio žiniasklaidą
Penktadienį Los Andžele mirė amerikiečių aktorius Harry Deanas Stantonas. Jam buvo devyniasdešimt vieneri. Stantonas vaidino Davido Lyncho, Martino Scorese’s, Franciso Fordo Coppolos, Wimo Wenderso, Paolo Sorrentino filmuose, iš viso nusifilmavo per 250 filmų. Sužinojęs apie aktoriaus mirtį, Lynchas pareiškė: „Visi jį mylėjo, ir ne be priežasties. Jis buvo nuostabus aktorius (net daugiau nei nuostabus) ir nuostabus žmogus.“ Garsus kritikas Rogeris Ebertas kadaise suformulavo tokią taisyklę: „Joks filmas su Harry Deanu Stantonu arba M. Emmetu Walshu antro plano vaidmenyse negali būti blogas.“