Krėsle prie televizoriaus
Pasaka apie šiuolaikinius Gražuolę ir Pabaisą „Edvardas Žirkliarankis“ buvo sumanytas kaip amerikiečių visuomenės satyra. Bet vartotojų visuomenės „idealai“ per tuos kelis dešimtmečius jau tapo ir lietuviškos kasdienybės dalimi, todėl filme pasakojama istorija jau gali vykti bet kur, net ir gūdžioje pakaunėje.
Nauji filmai – „Sniego senis“
Nors skaičiau ne visus vienuolika Jo Nesbø romanų apie Harį Holą, mėgstu šį prasigėrusį, pavargusį, savo tautiečiais besišlykštintį ir egzistencinius klausimus dažnai užduodantį policininką.
Nauji filmai – „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
Debiutiniame Alejandro Amenábaro filme „Tezė“ (1996) kino profesorius paskaitoje rėžia aistringą kalbą, kad ispanų kinas atgims tada, kai duos žiūrovams tai, ko šie trokšta. Vėliau paaiškėja, kad jis – vienas iš nelegalaus snuff kino (eksploatuojančio realius kankinimų, mirties vaizdus) kūrėjų.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė“ apdovanotas savaitgalį pasibaigusio Londono 61-ojo kino festivalio Didžiuoju prizu. Pasak žiuri, kuriam vadovavo režisierė Andrea Arnold, tai „labai poetiškas ir gražus filmas“.
Krėsle prie televizoriaus
Vietoj „Dviračio šou“ peliukų – juos tik imituojantys „Info TV“ žinių vedėjai Viktoras Jakovlevas ir Tadas Grabys. Kartais jie tikrai juokingi, bet pasiilgau tų originaliųjų. Lietuvos televizijose neliko vietos kokybiško humoro laidai, ir tai jau savaime yra diagnozė.
Trumpos kino recenzijos
Ateitis yra šiandien. Turiu omenyje XXI amžių. Kosminė odisėja įvyko prieš šešiolika metų. „Atgal į ateitį“ ateitis – prieš dvejus metus, spalio 21-ąją. „Tvin Pykso“ pažadas pasimatyti po 25 metų ištesėtas šiemet, o pirmosios „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ dalies veiksmas prasidės po poros metų – 2019-aisiais.
Prasideda 11-asis festivalis „Nepatogus kinas“
Ar dokumentinis kinas gali mus paveikti ir paskatinti keistis? Pristatydamas plačią programą, gvildenančią sudėtingas žmogaus teisių ir aplinkosaugos problemas, klausia vienuoliktą kartą nuo spalio 12 d. po dvylika Lietuvos miestų keliausiantis „Nepatogus kinas“. Įsiklausyti, apgalvoti ir diskutuoti žiūrovai galės apsilankydami per penkiasdešimt filmų ir juos lydinčiuose renginiuose.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Spalio 5 d. po sunkios ligos mirė prancūzų aktorė, režisierė ir rašytoja Anne Wiazemsky. Jai buvo septyniasdešimt metų. Wiazemsky gimė 1947 m. Berlyne, kur ir susitiko jos tėvai – iš garsios rusų aristokratų giminės kilęs prancūzų diplomatas Yvanas Wiazemsky ir Raudonojo kryžiaus darbuotoja Claire Mauriac. Anne Wiazemsky senelis – rašytojas, Nobelio premijos laureatas François Mauriacas. Vaikystę būsimoji aktorė praleido Šveicarijoje, Venesueloje ir kitose šalyse, kur dirbo jos tėvas. Į Prancūziją šeima sugrįžo 1961-aisiais.
Krėsle prie televizoriaus
1990-ieji, Minesotos užkampis. Detektyvas Briusas Kremeris (Ethan Hawke) tiria bažnyčioje besislapstančios Angelos (Emma Watson) bylą – ji kaltina tėvą Džoną Grėjų išprievartavimu.
Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“
Su Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ (Lietuva, Lenkija, 2016) herojais kasdien prasilenkiame gatvėje, parduotuvėje ar namo laiptinėje. Jie tokie pat nepastebimi kaip ir visi mes, kuriuos politikai vadina „žmonėmis iš gatvės“, „rinkėjais“, o kartais net ir „tauta“.