Kino terapijos seansai Gdynėje

Pastaraisiais metais Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalis pripratino prie gerų ir labai gerų konkursinių filmų. Šiemet kartais net suabejodavau, ar patekau į tą patį festivalį, nes kai kurių kokybė atrodė neįtikėtinai prasta. Tačiau kolegos lenkai, regis, į tai nelabai kreipė dėmesio, kuluaruose jie pasišaipydavo iš pačių silpniausių, bet viešai džiaugėsi įdomiais jaunų režisierių filmais. Jie ir dominavo abiejuose konkursuose – Pagrindiniame ir „Kito žvilgsnio“.

Išskirtinis šios naujos trisdešimtmečių kartos bruožas – žanrų ir temų įvairovė bei profesionalumas. Režisieriai moka sklandžiai pasakoti istorijas, dirbti su aktoriais, išnaudoti visas vaizdo ir garso galimybes, tik kartais, regis, nelabai ką turi pasakyti. Kita vertus, ne viename debiutiniame filme matyti, kaip jo autorius bando sudėti į kūrinį ne tik skaudžias problemas, bet ir viską, kas jam asocijuojasi su šiuolaikiniu kinu. Toks man pasirodė ir „Auksiniais liūtais“ apdovanotas debiutanto Piotro Domalewskio filmas „Tyli naktis“ („Cicha noc“). Savo prizą filmui atidavė ir festivalyje akredituoti žurnalistai. Pagrindinis filmo herojus Adamas (Dawidas Ogrodnikas apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) Kūčių vakarą netikėtai sugrįžta iš Olandijos namo – į kaimą kažkur prie Suvalkų. Didelė šeima rengiasi iškilmingai vakarienei, bet ir švenčių šurmulys neužgožia kasdienių įtampų – konflikto tarp Adamo ir jo brolio, mesti gerti bandančio šeimos tėvo (Arkadiusz Jakubik) ir nuolat abejojančios, ar tai pavyks, mamos, senelio alkoholiko, kuris yra visos šeimos siaubas. Pamažu aiškėja nelaukto Adamo apsilankymo tikslai – jis nori pradėti Olandijoje savo verslą. Kad planai būtų įgyvendinti, Adamas turi skubiai gauti šeimos sutikimą parduoti senelio namą, nes antraip neįtikins verslo partnerio. Adamo ir jaunesniojo brolio konflikto mįslė bus įminta tik filmo pabaigoje.

Veiksmas, kuriam antrina jauniausios sesutės skaitmenine kamera filmuojami epizodai, apima vieną dieną ir beveik neišeina iš ankštų namų, nebent tik į kiemą ar senelio sodybos prieigas. Čia viskas atpažįstama – ir tradicinė mišrainė, ir popiežiaus portretas ant sienos, ir „Vienas namuose“ televizoriaus ekrane. Terpė atkuriama realistiškai ir kruopščiai, kad pabaigoje dar papildomai įgytų ir metaforišką skambesį, kaip kad purve skendintis namų kiemas ar finalinis gaisras. Iš pradžių gali pasirodyti, kad Domalewskis bando sekti Cristi Puiu filmu „Sieranevada“, tačiau režisieriui rūpi kas kita, nors ir jis taip pat rodo tradicinės šeimos situaciją, jos ryšių irimą.

„Tylioje naktyje“ Domalewskis bando suprasti, kaip paprastą lenkų šeimą paveikė masine tapusi emigracija. Adamas – ne pirmasis išvykęs uždarbiauti į užsienį. Jo tėvas taip pat beveik visą laiką dirbo užsienyje. Todėl vaikai jį vis kaltina, esą kai tėvo reikėjo, jo nebuvo šalia. Vyras tai suvokia, bet vieninteliame ilgame monologe prisipažįsta manęs, jog užsienyje galės pasijusti žmogumi, o ne tik lenku, ir tik dabar supratęs, kad ten visada liks lenkas, o žmogumi pasijuto tik savo šalyje. Šis gana deklaratyvus tėvo ir sūnaus pokalbis – viso filmo centras, juolab kad Adamas nesirengia grįžti, jis nori likti Olandijoje, o tėvas prisipažįsta, kad neišdrįso taip pasielgti. Be abejo, šis pokalbis svarbus, bet jis savaip supaprastina filmo ištarmę, kaip ir sesutės prisipažinimas, kad Kūčių naktį ji nori būti kartu su visais šeimos nariais.

„Tyli naktis“ – aktualus, šiuolaikiškas, tiksliai Piotro Sobocińskio jaun. nufilmuotas kūrinys, bet man pristigo to, kas vadinama antruoju dugnu. Gal taip atsitiko todėl, kad filme daug šalutinių linijų ir personažų, neturinčių aiškios dramaturginės funkcijos, bet kadre sukuriančių realistišką šeimos efektą. Nors, kita vertus, gal užtenka fiksuoti būseną, kai visi ilgisi efemeriškos pilnatvės, kuri įmanoma tik toli nuo namų? Gal filmo herojų dvejonės, ar savo šalyje galima būti laimingam, ir yra pats tiksliausias visuomenės būsenos įvardijimas?

„Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauze’s (jis mirė vykstant parengiamiesiems darbams) filmas „Paukščiai gieda Kigalyje“ („Ptaki śpiewają w Kigali“) – visiška „Tylios nakties“ priešingybė. Čia dominuoja įmantri forma, nuolat trūkinėjantis pasakojimas, rafinuotai gražūs preciziškai sukomponuoti kadrai. Filmo tema itin aktuali – imigrantų adaptacija kitos kultūros pasaulyje. Tai, kas vyksta tarp dviejų pagrindinių filmo veikėjų – mokslininkės ornitologės (Jowita Budnik) ir iš Ruandos žudynių jos išgelbėtos merginos tutsės (Eliane Umuhire – abi aktorės apdovanotos už geriausią moters vaidmenį, filmui taip pat skirtas prizas už geriausią montažą), žiūrovas iš dalies turi susikurti pats. Veiksmas prasideda 1994-aisiais, kai mokslininkei pavyksta ištrūkti iš masinių žudynių apimtos Ruandos kartu su jos akyse nužudyto padėjėjo dukterimi. Patirtas siaubas nepaliks abiejų – išgelbėtoji iš pradžių atsisakys gelbėtojos globos, pateks į pabėgėlių centrą, norės nusižudyti. Gelbėtoja paliks darbovietę ir bandys iš naujo sudėlioti savo gyvenimą. Herojės nuolat ties nervų krizės riba, regis, negali būti kartu, nors jas pernelyg skaudžiai sieja patirti išgyvenimai, kurių Lenkijoje niekas kitas negali suprasti. Po trejų metų jos kartu sugrįš į Ruandą. Viena, kad rastų nužudytų artimųjų palaikus ir juos palaidotų, kita, kad pagaliau patirtų pusiausvyrą. Antroji filmo dalis Ruandoje atrodo autentiškesnė – joje tiksliai atkurta patirtą tragediją tik pradedančios suvokti šalies atmosfera.

Žiuri, kuriam vadovavo vienas lenkų kino veteranų Jerzy Antczakas, prizą už geriausią režisūrą paskyrė „Pėdsako“ („Pokot“) kūrėjoms Agnieszkai Holland ir Kasiai Adamik. Prizas pelnytas, nors, man regis, filmas vertas daugiau. „Pėdsakas“ išsiskiria originalia pagrindine veikėja: Agnieszkos Mandat suvaidinta pensininkė Dušeiko – vienintelė brandaus amžiaus pagrindinė filmo herojė tarp visų konkursinių filmų personažų (į tai atkreipė dėmesį bravūriškai kūrėjų spaudos konferencijas vedęs kritikas Łukaszas Maciejewskis). Režisierės į šiuolaikinės ironiškos pasakos formą meistriškai įvilko trilerį, detektyvą, taiklias pastabas apie Lenkijoje vykstančias permainas, ekologišką ištarmę ir pasakojimą apie moterį, kuri nori gyventi pagal savo susikurtas taisykles. „Pėdsakas“ skamba kaip nepriklausomos dvasios manifestas, papasakotas kone eksperimentine kino kalba.

Panašiu keliu, regis, žengia ir prizus už geriausią scenarijų bei debiutą pelniusi Lodzės kino mokyklos studentė Jagoda Szelc. Jos filmas „Bokštas. Šviesi diena“ („Wieża. Jasny dzień“) trikdo nuo pat pirmųjų kadrų, kai į kaimo sodybą kažkur kalnuose įvažiuoja automobilis. Pas sodybos šeimininkę Mulią atvyko brolio šeima ir seniai nematyta sesuo Kaja. Ji – ilgam dingusi tikroji Mulios auginamos Ninos motina. Szelc lyg ir pasakoja tradicinę istoriją apie tai, kaip šeima susirenka švęsti Ninos Pirmosios komunijos, bet kartu režisierė tarsi akumuliuoja kadre visas šių dienų žmonių realias ir metafizines baimes (kad ir prarasti darbą, kai paimtas kreditas), nuojautas, išgyvenamą realybės netikrumą. Subjektyvi, nervinga kamera, kadre tvyrantis keistas garsas (gal arti griaudėjančio karo?), sugrįžtančio laiko efektas (kai trumpam pasikartoja prieš tai vykęs dialogas) iškart sukuria ateities, kurioje, pasak titrų, vyksta filmo veiksmas, atmosferą. Metafizika filme gretinama su kasdieniškais, taikliais dialogais, juokingomis scenelėmis, pasisėdėjimais prie vaišių stalo, iškyla prie upės. Iš lovos nesikelianti motina staiga pradeda vaikščioti (jos monologas apie tai, kaip gimdė kiekvieną savo vaiką, – vienas šviesiausių filmo epizodų), kunigas per pamaldas pamiršta elementarias frazes, pasivaikščiojimai miške persmelkti grėsmės – čia ieškoma karo pabėgėlio, o Kaja visus vaišina gėrimu, kuris užmigdo, o gal ir nunuodija. Todėl finalas skamba dviprasmiškai: atsibudę (o gal prisikėlę) filmo herojai kartu su kitais kaimiečiais žengia kalnais, lyg priešais save regėtų tai, ko plika akimi pamatyti neįmanoma.

Prieš trejus metus Gdynės „Auksinius liūtais“ už filmą „Dievai“ apie pirmąkart Lenkijoje širdį persodinusį chirurgą Zbigniewą Religą apdovanotas Łukaszas Palkowskis konkurse vėl pristatė sėkmės istoriją, atitinkančią geriausią Holivudo komercinio kino kanoną. Filmas pelnė žiūrovų prizą, bet kitaip ir negalėjo būti.

„Geriausias“ („Najlepszy“) personažas taip pat turi realų prototipą – tai triatlono „Double Ironman“ nugalėtojas Jerzy Górskis. Veiksmas nukelia kelis dešimtmečius atgal, į Lenkijos pakraštį Legnicą. Jaunasis filmo herojus (Jakub Gierszał) kadaise sportavo ir buvo perspektyvus plaukikas, bet dabar dienas ir naktis leidžia narkomanų landynėje kartu su pirmąja meile Gražina. Merginos tėvas milicininkas (Adam Woronowicz) draudžia jiems susitikinėti, bet jaunuoliai nepaiso jokių draudimų. Žingsnis po žingsnio jie grimzta vis gilyn į narkotikų liūną. Tai perteikia ir ryškus grimas, deja, ne viename filmo kadre veikėjus paverčiantis beveik zombiais. Tragiška atomazga neišvengiama, vaikinas nuolat perdozuoja ir atsiduria ligoninėje. Kapstytis iš liūno jį paskatins žinia apie Gražinos nėštumą. Taip veikėjas atsidurs Marko Kotańskio įkurtame garsiajame „Monar“, ne vienam padėjusiame atsikratyti narkotikų priklausomybės. Filmo herojus suvokia, kad galės būti su dukrele tik tada, kai išsikapstys, juolab kad Gražina guli ištikta komos, o jos tėvas neleidžia bendrauti su vaiku.

Tai ilgas procesas: iš pradžių jis turi atgauti jėgas, pradeda bėgioti, važinėti dviračiu, susidomi triatlonu. Kai vaikinas tampa stipriausiu Lenkijoje ir gauna kvietimą vykti į JAV „Double Ironman“ varžybas, jis patenka į autokatastrofą. Gydytojai sako, kad galės vaikščioti, bet bėgioti – niekad. Šiuo gyvenimo momentu veikėjui padeda anksčiau sutikta gydytoja. Skausmingos pastangos atsistoti ant kojų – tik vienas būdas priartėti prie tikslo. Herojui pavyksta tai, kas atrodė neįmanoma. Jis vyksta į JAV, laimi ne tik varžybas, bet ir ilgus metus trukusią kovą su narkotikais.

Filmui baigiantis, kai ekrane po vaidybinių pasirodė herojaus triumfą užfiksavę archyviniai varžybų kadrai, Gdynės muzikiniame teatre susirinkusi publika pradėjo ploti. Plojimai tęsėsi ir filmui pasibaigus. Scenoje prie „Geriausio“ kūrybinės grupės prisijungė ovacijomis sutiktas Górskis. Jis kalbėjo apie tai, kad dabar svaiginasi tik vienu narkotiku – gyvenimu, ir pripažino, kad filmas gali padėti kitiems, atsidūrusiems padėtyje be išeities. Ovacijos truko gerą pusvalandį salei stovint ir išgyvenant neįtikėtiną bendrystę. Tai buvo lyg kolektyvinės terapijos seansas. Pagalvojau, kad Lenkija dar niekad nebuvo tokia susiskaldžiusi kaip pastaraisiais metais, bet „Geriausias“ teikia vilčių, kad vienybė dar įmanoma. Tegu tik kino salėje.

Gdynė – Vilnius