7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie epochos dvasią

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 30 (1224), 2017-09-22
Kinas
„Tulpių karštinė“
„Tulpių karštinė“

„Tulpių karštinė“ („Tulip Fever“), rež. Justin Chadwick, Jungtinė Karalystė, JAV

Apie tokius filmus kaip „Tulpių karštinė“ sakoma: kostiuminis. Tada galbūt dar paminima veiksmo vieta: senoji Olandija. Ir prisimenama viena kita žvaigždė: Alicia Vikander, Christoph Waltz. Jei klausiama, ar patiko, dažniausiai išgirsi: visai nieko. Konkretesni leidžiasi į detales: gražūs interjerai, nepagailėta kostiumams, gerai atkurta laikotarpio atmosfera (iš kur jie žino?).

 

Galiausiai ateina eilė prie sienos priremiančiam klausimui – tai apie ką filmas? Čia padeda trumpas synopsis, kurį perskaitai prieš eidamas į kiną: XVII a. Olandijoje jaunas dailininkas Janas gauna užsakymą nutapyti turtingo pirklio Kornelio ir jo jaunutės žmonos Sofijos portretą, tačiau ima ir įsimyli merginą. Paskui vyksta tai, kas užrašyta ir plakate, – aistra, geismas, išdavystė, tačiau šie dalykai žiūrovo nejaudina nė per nago juodymą.

 

Tiesa, filmas apie „aukso amžiaus“ Olandiją, vadinamąjį Tulpių karštinės laikotarpį, kai pirkliai už didelius pinigus pardavinėdavo tulpių svogūnėlius ir veikė net atskira to rinka, atlieka edukacinę funkciją. Siužetas paskatina išsamiau pasidomėti istorine epocha, o filmo spalvos, kadrų kompozicija ir interjerai – perkratyti garsiausių olandų „aukso amžiaus“ dailininkų Franso Halso, Rembrandto, Jano Vermeerio, Jano Steeno darbus. Tam gali pagelbėti ir „Google“ paveikslėlių skiltis: žiūrint filmą ir rizikuojant užsitraukti šalia sėdinčiųjų neapykantą. Teatleidžia snobai, bet kartais tamsioje salėje kur kas turiningiau apšviečia ne kino, o telefono ekranas.

 

„Mokytoja“ („Ucitelka“), rež. Jan Hrebejk, Slovakija, Čekija

Po filmo „Sudie, Leninai!“ (2003) sėkmės pasipylė begalės filmų apie neseną komunistinę praeitį ir dar naujesnį pokomunistinį laikotarpį. Režisieriams, rodos, atsivėrė akys, jie pamatė neišsemiamus siužetinius klodus ir pradėjo kurti savas – tragiškesnes arba komiškesnes – nesenos praeities versijas, iš kurių dabar atsimeni nebent visokius moskvičius, Lenino portretus ar kruopščiai atkurtus interjerus su krištoliniais servizais ir raudonais gvazdikais ant stalo. Kitaip tariant, pastangą kuo geriau perteikti laikotarpio atmosferą, bet ne bandymą užčiuopti herojų pasaulėžiūros, mąstymo ir elgesio prieštaras.

 

Iš pirmo žvilgsnio „Mokytoja“ – vienas tokių filmų. Vien ko verti beskonybe atsiduodantys margaspalviai tapetai kambariuose. Kituose panašiuose filmuose jie gal ir veiktų tik kaip fonas, tačiau šiame, man rodos, apie epochos dvasią sako kur kas daugiau nei išsamūs dialogai. Tarp šių ištapetuotų sienų rutuliojasi istorija apie savanaudę mokytoją Mariją, kuriai mokinių tėvai mainais į gerus vaikų pažymius „moka“ įvairiomis paslaugomis ir dovanėlėmis: brangiais vaistais, maisto prekėmis iš turgaus, cukruotų bandelių siunta į Maskvą.

 

Kai viskas pakrypsta tragiška linkme, dalis tėvų pasipriešina. Ne tik prieš mokytoją, bet ir apskritai prieš blato sistemą, kuri, kaip rodo filmo finalas, sėkmingai veši iki šiol. Nesvarbu, kad ant klasės sienos jau „kaba“ Vaclavas Havelas, o ant lentos kreida išraityti 1991-ieji: mokyklos koridoriumi kaukši tie patys mokytojos kulniukai ir primena – santvarkos keičiasi, žmonės lieka. Baugoka išvada, nors ir pateikta su lengvu humoru.

 

„Paryžius gali palaukti“ („Paris Can Wait“), rež. Eleonor Coppola, JAV, Japonija

Amerikiečiai – gyvenimo džiaugsmą praradę darboholikai, o prancūzai, priešingai, atsipalaidavę ir mažais kasdieniškais malonumais mokantys džiaugtis lengvabūdžiai. Amerikiečiai – tai dvigubas mėsainis, o prancūzai – aukštos klasės vynas ir gurmaniški patiekalai. Iš tokių ir panašių klišių sudurstytas visas filmas apie amerikietės Anos (Diane Lane) ir prancūzo Žako (Arnaud Viard) kelionę automobiliu iš Pietų Prancūzijos į Paryžių. Po viešnagės Kanų kino festivalyje Ana su vyru, kino prodiuseriu Maiklu (Alec Baldwin) turi grįžti į Paryžių, tik prieš tai dar užsukti į Budapeštą, tačiau jai taip skauda ausį, jog skristi lėktuvu ir kentėti slėgį ji tiesiog negali, todėl priima vyro verslo partnerio Žako pasiūlymą „meilės miestą“ pasiekti automobiliu. Taip prasideda dviejų nepažįstamųjų kelionė per levandomis žydintį Provansą (cukrus girgžda net rašant), kurios metu vis stabteli pasimėgauti vietiniais patiekalais bei vynais ir ilgainiui – reikalauja žanras – vienas kitu susižavi. Romantiškiau ir būti negali.

 

Negana to, kelionėje Žakas dar paskaito Anai ir mums paskaitėles apie prancūzų kultūrą ir šalies istoriją, supažindina su virtuve, aprodo įspūdingas vietas ir tau nebelieka net abejonės, kad štai taip amerikiečiai ir mato Prancūziją. Kaip nesibaigiantį vyno, sūrio ir romantikos kraštą. Bet keisčiausia, kad režisierė (Franciso Fordo Coppolos žmona), matyt, įsivaizduoja, kad Anos ir Žako istorija žiūrovus tikrai jaudina, kad ji sukūrė beveik šių dienų „Medisono grafystės tiltus“, kad prisilietė prie moters vidinių troškimų ir svajonių pasaulio, leido suprasti tikro gyvenimo skonį. Nors net neabejoju, kad po filmo visiems norėsis tik vieno – skaniai pavalgyti.

„Tulpių karštinė“
„Tulpių karštinė“
„Mokytoja“
„Mokytoja“
„Paryžius gali palaukti“
„Paryžius gali palaukti“