Peržengiant ribas

Šių metų Gdynės kino festivalyje išties daug dėmesio buvo skirta moterų filmams. Pagrindinėje konkursinėje programoje – penki moterų režisierių filmai iš septyniolikos (ir du sukurti bendradarbiaujant). „Kito žvilgsnio“ programoje – trys iš septynių. Pernai pagrindinėje programoje nebuvo nė vieno moters filmo, „Kito žvilgsnio“ – du iš keturių. Pokyčiai pastebimi plika akimi. Moterų filmai šiemet pristatyti ir „Polonica“ programoje: čia buvo galima pamatyti Marie Noëlle filmą „Maria Skłodowska-Curie“, Yeşim Ustaoğlu „Šviesotamsą“, Lailos Pakalniņios „Aušrą“. Festivalyje surengta diskusija „Baltos varnos lenkų filmuose“, svarsčiusi apie moterims skiriamus vaidmenis. Regis, toks suaktyvėjęs festivalio organizatorių, programų sudarytojų dėmesys moterų filmams, jų vietai šalies kino industrijoje ne tik atspindi vis karštesnes tarptautinės kino bendruomenės diskusijas, bet ir signalizuoja, kad vis daugiau moterų profesionalių – režisierių, operatorių, scenarisčių (ne tik kostiumų dailininkių ar grimuotojų) ateina į kiną su savo vizija, patirtimi ir, žinoma, kino samprata.

Šiemetis Gdynės kino festivalis atskleidė pakankamai platų šiuolaikinio moterų kino spektrą: nuo tradiciškai moterims režisierėms priskiriamų filmų vaikams (Martos Karwowskos „Bėda“), holivudinio kino konvencijas atitinkančių (ar bandančių atitikti) filmų (Marios Sadowskos „Meilės menas“) iki tikrai drąsių, provokatyvių, brandžių ar net įžūlių eksperimentinių bandymų, pasižyminčių unikalios autorinės kalbos paieškomis. Ryškėja ir kitas svarbus režisierių ir scenarisčių bruožas – filmų herojėmis jos renkasi stiprias, įdomias, charizmatiškas, išskirtines asmenybes. Tai tikrai ne moterys-šešėliai ar tylios aukos, nors pasitaikė ir tokių (Urszulos Antoniak „Tarp žodžių“, Maciejaus Sobieszczańskio „Susitaikymas“). Festivalyje pristatyti moterų režisierių filmai nepašykštėjo stiprių, sudėtingų vaidmenų aktorėms. Užtenka prisiminti Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauze’s filmą „Paukščiai gieda Kigalyje“ – už subtiliai sukurtus psichologiškai sudėtingus vaidmenis Jowita Budnik ir Eliane Umuhire buvo apdovanotos kaip geriausios aktorės.

Talentinga, energinga vaidyba išsiskiria ir aktorė Magdalena Boczarska, sukūrusi ekscentrišką Michalinos Wisłockos portretą Marios Sadowskos filme „Meilės menas“ („Sztuka kochania. Historia Michaliny Wisłockiej“). Filmo centre – gydytoja, mokslininkė, seksualinės savišvietos vadovėlio autorė ir jos kova su patriarchalinės, stereotipais grįstos visuomenės struktūromis. Ji sukrėtė socialistinę moralės sampratą ir išdrįso garsiai kalbėti apie seksą, kontracepciją ir orgazmą. Tačiau pats „Meilės menas“ – tai į blizgantį saldainio popierėlį įvyniotas biografinis filmas su lengva feminizmo doze. Gal tuo ir nereikėtų stebėtis, nes scenarijų rašė Krzysztofas Rakas, kito biografinio filmo – Łukaszo Palkowskio „Dievų“ scenarijaus autorius. Nors herojė „revoliucinga“, režisierė su scenarijaus autoriumi neišeina už konvencijos ribų, kuria žiūrovišką reginį, o Wisłocką vaizduoja kaip kone nepriekaištingą moterį, kuri aukojasi, kad išlaisvintų milijonus moterų nuo vyrų dominavimo. Tačiau filme labiau nei veikėjos asmenybė įsimena spalvingos 8-ojo dešimtmečio mados ir keletas efektingesnių scenų.

Annos Jadowskos filmografijoje – ne vienas filmas, analizuojantis Lenkijos moterų padėtį („Dabar aš“, „Trys moterys“). „Kito žvilgsnio“ programoje pristatytas naujausias režisierės filmas „Laukinės rožės“ („Dzikie róże“). Pagrindinė filmo herojė Eva (viena įdomiausių savo kartos aktorių laikoma Marta Nieradkiewicz) gyvena provincijoje, kur padedama motinos augina du vaikus. Jos vyras Andžejus (Michał Żurawski) dirba Norvegijoje, šeima statosi namą. Vieniša pasijutusi moteris įsimyli paauglį, pastoja ir slapčia pagimdytą kūdikį atiduoda įvaikinti. Grįžęs sutuoktinis supranta, kad Eva pasikeitė, jo šalinasi, o kur dar kaime sklindančios apkalbos. Jis supranta, kad kažkas įvyko, bet negeba ar nenori to įvardinti. Eva visiškai panirusi į savo vidinį pasaulį. Tik filmo pabaigoje sužinosime tokios jos būsenos priežastis. Po truputį atskleisdama vis kitą Evos portreto aspektą, režisierė keičia ir žiūrovų požiūrį, verčia tikrinti savo nuomonę (gailėtis? smerkti?) apie heroję.

Nors režisierė sakė, kad „Laukinės rožės“ – filmas apie motinystės esmę, drįsčiau teigti, kad Jadowska puikiai derina moralinio pasirinkimo temą ir socialinį kontekstą (emigracija, uždara, klaustrofobiška, tradicinė provincijos erdvė). Iš to ir kyla vidinis herojės konfliktas, ji klausia savęs, ar elgtis taip, kaip reikalauja uždaros bendruomenės socialinės normos, ir siekti išgelbėti yrančius šeimos santykius, tačiau gyventi patiriant nuolatinį kaltės jausmą, ar elgtis, „kaip liepia širdis“, bet, žinoma, sulaukti bausmės? Jadowska įdomiai derina realizmą, minimalistinį stilių, „šaltą“ stebėjimą ir lyrizmą, atsiskleidžiantį per gamtos vaizdus, kurie tampa Evos emocinių būsenų veidrodžiu. Tai geras, visais požiūriais profesionalus, puikiai suvaidintas filmas. Todėl stebino sprendimas neįtraukti jo į pagrindinę konkursinę programą.

Katarzyna Rosłaniec, kurios filmas „Šėtonas liepė šokti“ („Szatan kazał tańczyć“) taip pat buvo pristatytas „Kito žvilgsnio“ programoje, – ne naujokė Gdynėje. Jos „Prekybos centrų mergaitės“ („Galerianki“) 2009 m. buvo apdovanotas už geriausią debiutą. Filmas pasakojo apie žlugdančią prekybos centrų įtaką paauglėms. Patekusios į šiuolaikinių troškimų fabrikų pinkles, jos nori vis naujų drabužių ir brangių papuošalų. Pačios visko neišgali įsigyti ir tampa prekybos centrų „mergaitėmis“, ieškančiomis čia „rėmėjų“.

Savo filmuose Rosłaniec rodo išskirtinai „šiuolaikinį jaunimą“ – jaunas merginas, kurių gyvenimas sukasi aplink apsipirkinėjimą, seksą (dažnai nesaugų), alkoholį, narkotikus ir įvaizdžio kūrimą. „Šėtonas liepė šokti“ herojė Karolina (Magdalena Berus) – jauna rašytoja, neseniai išleidusi didelio populiarumo sulaukusią knygą, šiuolaikinę „Lolitos“ versiją. Jos gyvenimo būdas „laukinis“. Karolina siekia patirti viską – vartoja narkotikus, geria, eina iš vakarėlio į vakarėlį, mezga romanus su daug vyresniais vyrais. Regis, šie betiksliai veiksmai ją veda tik į tuštumą, savidestrukciją. Filmo struktūra atspindi veikėjos prigimtį – nelinijinis pasakojimas konstruojamas iš dviejų minučių trukmės epizodų, kuriančių fragmentuotą Karolinos portretą. Šiuos epizodus pertraukia skaitomos ištraukos iš Karolinos knygos, vizualizuojamos juodame ekrano fone pasirodančia psichodelinės lėlės galva.

Rosłaniec prieigą filme būtų galima pavadinti „mergaitiška“ – ne tik dėl dvidešimtmetės veikėjos ir ją kamuojančių santykių su motina, seserimi, vyrais ir savimi. Filme dominuoja ryškios spalvos, eklektika, kičas, energingas montažas, erotikos ar net pornografijos motyvai. „Šėtonas liepė šokti“ stilistiškai artimas „hipsteriškam“ Xavier Dolano kinui. Beje, kaip ir „Mamytė“, jis nufilmuotas kvadratiniu ekrano formatu 1:1. Tačiau Rosłaniec kur kas grubesnė, vulgaresnė. Jos filmą galima suvokti ir kaip nevykusią, lėkštą „Instagram“ kartos satyrą ar meniškos sielos maištą, tačiau šiuolaikinio kino, regis, praradusio eksperimentines aspiracijas, kontekste filmą „Šėtonas liepė šokti“ vertinčiau kaip įdomų, energingą bandymą. Gal su Rosłaniec sukurtu pasauliu man tiesiog nesudėtinga tapatintis, jis ne toks svetimas ir lėkštas, kaip kad pasirodė ne vienam kritikui?

Jagoda Szelc debiutiniame filme „Bokštas. Šviesi diena“ („Wieża. Jasny dzień“) taip pat eksperimentuoja su kino kalba ir naracija, sukurdama intriguojantį ir kartu trikdantį efektą. Žinoma, ji tai daro kur kas subtiliau, rafinuočiau nei Rosłaniec. Futuristinę pirmųjų kadrų viziją keičia siaubo kino elementai ir įtampa, o šią – tradicinė šeimos drama (beje, pasižyminti išties gyvais dialogais), kurios centre – seserų Mulios ir Kajos istorija. Tai konkurencijos, baimių, nepasitikėjimo ir, žinoma, meilės istorija. Galima net sakyti, kad seserys atstovauja dviem skirtingiems pradams: Mulia – racionaliajam kontrolės, Kaja – gamtiškajam laisvės. Tačiau režisierė (ji ir scenarijaus autorė) palieka daug erdvės interpretacijai. Ją praplečia ir filme intensyviai naudojamas garsas, simboliški kadrai, įvaizdinantys vidinius personažų išgyvenimus, ir galų gale tikrai daugiaprasmiška filmo pabaiga. Pati Szelc teigia, kad jai artima hermeneutinė prieiga, paliekanti interpretacijos laisvę žiūrovams, nes kad ir apie ką kalbėtume, visada kalbame apie save.

Ne mažiau subversyvus Agnieszkos Holland ir jos dukters Kasios Adamik filmas „Pėdsakas“ („Pokot“) pagal Olgos Tokarczuk knygą „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“. Kažkas filmą net pavadino lenkiška „Džono Viko“ versija: filme taip pat kruvinai keršijama už nužudytą šunį. Sakyčiau, gana ironiška ir taiklu, tik vietoj Keanu Reeveso personažo čia kovoja pensininkė Janina Dušeiko – radikali gyvūnų teisių gynėja. „Pėdsake“ matome ne tik neįprastą heroję (nors ne mažiau spalvingi ir antrojo plano personažai), jos besąlygišką maištą prieš žiaurią, korumpuotą socialinę sanklodą. Filmas subversyvus tiek estetine (naudojamos eksperimentinio kino priemonės, pavyzdžiui, vizijų scenos, kuriose per kelias sekundes vaizdais papasakojama visa personažo istorija; maišomi žanrai – nuo komiško detektyvo iki ekologiško trilerio ir feministinės pasakos), tiek politine prasme – tai radikalus, anarchistiškas filmas, toks pat kaip ir jo herojė. Regis, „Pėdsakas“ įrodo, kad utopinės pasaulio vizijos kine vis dar įmanomos. Ir svarbiausia – jas kuria moterys.

Gdynė–Vilnius