7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Moterys, žudikai ir tikras orgazmas

Prasideda 17-asis lenkų kino festivalis

Nr. 32 (1226), 2017-10-06
Kinas
„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“

Spalio 5 d. Vilniuje prasideda 17-asis lenkų kino festivalis. Šiemet jis vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Nemenčinėje ir Mažeikiuose. Vilniuje festivalį atidarys Dorotos Kobielos ir Hugh Welchmano filmas „Jūsų Vincentas“ („Twój Vincent“, 2017) – animacinis pasakojimas apie Vincento van Gogho gyvenimo pabaigą, sukurtas jo tapybos stiliumi. Jis jau dabar laikomas vienu rimčiausių „Oskaro“ kandidatų. Festivalio programoje – filmai vaikams ir jaunimui, tarp jų ir jubiliejų švenčiančios Belsko Bialos animacinių filmų studijos sukurti filmai apie garsiųjų Boleko ir Lioleko nuotykius, naujausi lenkų vaidybiniai filmai ir šiemet mirusiai kino bei teatro aktorei Danutai Szaflarskai (1915–2017) skirta retrospektyva. Dokumentinį filmą „Kitas pasaulis“ („Inny świat“, 2012), kuriame aktorė pasakoja ir apie savo karjeros pradžią Vilniuje 1939-aisiais, „Skalvijoje“ (7 d. 18 val.) pristatys filmo kūrėjai Dorota Kędzierzawska ir Arturas Reinhartas.

 

Danuta Szaflarska paskutinįkart scenoje pasirodė būdama šimto vienų metų. Ji – ne vienintelė stipri šio festivalio herojė. Marios Sadowskos filmas „Meilės menas“ („Sztuka kochania. Historia Michaliny Wisłockiej“, 2017) – bravūriškas biografinis pasakojimas apie Michaliną Wisłocką (1921–2005), kuri 8-ajame dešimtmetyje Liaudies Lenkijoje išleido pirmąją knygą, išmokiusią lenkus, kaip pasiekti orgazmą ir atsiverti gyvenimo pilnatvei. Knyga iškart tapo bestseleriu ir perleidžiama iki šiol. Sadowska ir meistriškai seksologę suvaidinusi Magdalena Boczarska pasakoja apie savo heroję su humoru, neslėpdamos jos keistenybių (Wisłocka buvo vadinama prasčiausiai besirengiančia Lenkijos moterimi), bet kartu ir atskleisdamos stiprią mokslininkės valią kovojant ir su komunistų partijos valdininkais, ir su Bažnyčia už lenkių teises. Filme rodomi trys svarbūs gydytojos ir mokslininkės gyvenimo laikotarpiai – jos santuoka ir gyvenimas trise su vyru ir geriausia drauge, romanas su vyriškiu, padėjusiu jai atrasti fizinės meilės malonumą, ir ne vienus metus trukusi kova už tai, kad „Meilės menas“ pasirodytų knygynuose. Filme tiksliai atkurtas kiekvienos epochos stilius, įsimena net trumpam kadre pasirodantys antrojo plano veikėjai, kuriuos, beje, suvaidino lenkų kino žvaigždės Danuta Stenka, Tomaszas Kotas, Borysas Szycas ir kiti. Stiprių, ryžtingų moterų nepristigs ir tarp Krzysztofo Lango filmo „Silpnoji lytis“ („Słaba płeć“, 2015) bei naujos Juliuszo Machulskio komedijos „Volta“ (2017) personažų.

 

Dar vienas į Liaudies Lenkijos laikus sugrąžinsiantis filmas – pernai Gdynės kino festivalio „Sidabrinių liūtų“ bei prizo už geriausią scenarijų laureatas Maciejaus Pieprzycos „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“, 2016). Filmas pasakoja jau ne vieno vaidybinio ar dokumentinio lenkų filmo veikėju tapusio „Silezijos vampyro“ istoriją. 8-ajame dešimtmetyje taip buvo vadinamas žiaurus moterų žudikas. Bet Pieprzyca pagrindiniu filmo personažu pasirinko ne jį, o milicijos karininką (Mirosław Haniszewski), kuriam pavesta tirti bylą. Jis randa „vampyrą“ ir tampa didvyriu, mielai naudojasi visomis totalitarinės sistemos gėrybėmis ir karjeros galimybėmis, bet praranda žmogiškumą: filmo kūrėjai nedviprasmiškai teigia, kad nuteistas mirti buvo nekaltas žmogus (Arkadiusz Jakubik) ir kad milicininkas tai žinojo. Tad tikroji „Esu žudikas“ tema yra komunistinio režimo sistemos poveikis žmogui.

 

Pastaraisiais metais Lenkijoje pastebimas tikras detektyvinės literatūros suklestėjimas. Jis atsispindi ir filmuose. Maciejaus Żako filme „Konvojus“ („Konwój“, 2017) pasakojama apie specialiai surinktą policininkų grupę, kuri turi pervežti į psichiatrinę ligoninę pavojingą nusikaltėlį. Įtampa vis auga ir palaipsniui atsiskleidžia tikrasis konvojaus tikslas. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Januszas Gajosas ir Robertas Więckiewiczius.

 

Mariuszo Gawrysio filmo „Dievo tarnai“ („Sługi Boże“, 2016) veiksmas nukels į Vroclavą, kur daug matęs policininkas (Bartłomiej Topa) kartu su kolege iš Vokietijos (Julia Kijowska) tiria mįslingą vokiečių studentės savižudybę. Tiriant bylą pradeda aiškėti aukštų Bažnyčios pareigūnų ryšiai su „Stasi“ agentais, jų įtaka šiuolaikinės Lenkijos institucijoms.

 

Michało Szczerbico filmas „Teisuolis“ („Sprawiedliwy“, 2015) pasakoja Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėtos žydų mergaitės istoriją. Draugystė su kaimo keistuoliu (įsimintinas Jaceko Braciako vaidmuo) jai tapo atsvara karo siaubui. Antrasis pasaulinis karas sugriauna ir Michało Rosos filmo „Pasaulio laimė“ („Szczęście świata“, 2016) veikėjų likimus. Tai lyg alegorija, lyg filosofinė pasakaitė apie sugriautą pasaulį, telpantį viename name: čia gyvena genialus matematikas, dirbantis naktiniu portjė ir kalbantis „šlionzakų“ tarme, vokietė siuvėja su sūnumi, kuris staiga prabyla jidiš, neįgalus vyras, rašantis populiariausias knygas apie keliones po pasaulį, ir jį beviltiškai bandantis susekti žurnalistas, pagyvenęs vyriškis, laukiantis, kad vieną naktį pražys jo egzotiški augalai, ir visų jų mylima gražuolė Rožė, kuri mėgaujasi pati ir dalijasi su kitais gyvenimo malonumais – šokiais, muzika, kvapnia vonia, maistu, vynu, seksu. Ši paslaptinga moteris žino, kas yra pasaulio laimė. Tačiau kai žydė Rožė bus iškviesta į gestapą, nė vienas gerbėjas nesutiks ten palydėti išsigandusios moters.

 

Rožę suvaidino Karolina Gruszka, ją bus galima pamatyti ir filme „Meilės menas“, ir dar viename pasakojime apie stiprią moterį – Marie Noelle „Marija Kiuri“ („Maria Skłodowska Curie“, Lenkija, Vokietija, Belgija, Prancūzija, 2016). Pateikiame kelis aktorės pokalbio apie šį vaidmenį su Joanna Nojszewska, išspausdinto žurnale „Twój Styl“ (2017, nr. 3), fragmentus.

 

Prisipažinsiu, iš pradžių maniau, kad esate per jauna Skłodowskos-Curie vaidmeniui, bet žiūrėdama filmą supratau, kad tada, kai vyksta jo veiksmas, mokslininkei buvo maždaug tiek pat, kiek ir Jums, – maždaug trisdešimt penkeri.

Tai labai „kinematografiškas“ jos gyvenimo tarpsnis. Pirmoji Nobelio premija, antrosios dukters gimimas, tragiška vyro žūtis avarijoje, paskui meilės romanas... Ir vėl Nobelio premija.

 

Režisierė Marie Noelle dvejus metus ieškojo aktorės šiam vaidmeniui. Ar tai glosto ego?

Be abejo, tai labai malonu, juolab kad iš pirmo žvilgsnio nesu akivaizdžiausia kandidatė. Marie „išbandė“ įvairias aktores. Ji turėjo savo viziją, kuri, pasirodo, visiškai atitiko manąją, parodytą aktorių atrankoje. Ko gero, man pirmąkart gyvenime taip rūpėjo vaidmuo. Po atrankos režisierė pasakė, kad praneš sprendimą per dvi dienas. Laukiau dieną, dvi, savaitę. Siaubingai nervinausi. Paskui paaiškėjo, kad ji man parašė jau kitą dieną ir buvo nustebusi, kad nereaguoju.

 

Ar Jūsų nenustebino filmo scenarijus? Klausiu, nes Marią Skłodowską-Curie įsivaizduojame tokią, kokia ji pavaizduota vadovėliuose. Ilga suknelė, santūrumas ir darbas. O čia – romantiškos scenos, didžiulės aistros.

To, kad Maria turėjo intymų gyvenimą, ko gero, galima buvo tikėtis (juokiasi). Tai, kad jis buvo toks turtingas, iš tikrųjų stebina. Nors nuomonės apie ją buvo prieštaringos. Bet mane pradžiugino, kad scenarijus toks netikėtas. Prieš tai svarsčiau, kaip vaidinti ikoną. Tačiau paaiškėjo, kad ši herojė kupina aistros, neįtikėtinai moteriška. Jos ryšys su dukterimis taip pat buvo ypatingas.

Net sunkiai dirbdama (taip pat ir fiziškai) mokslinį darbą ji sugebėjo būti atidi motina. Yra išlikę jos laiškai dukterims. Ji rašydavo kelionėse, net kai mergaitės buvo visai mažos. Skłodowska-Curie nevertino mokyklų sistemos, todėl organizavo joms privačią edukaciją, kur buvo daugiau praktinių bandymų nei teorijos, skatino mergaites sportuoti, įrengė sode joms kažką panašaus į mažą treniruoklių salę. Kai dukterys paaugo, rašė joms, kad svarbiausia – vertinti akimirką. Sąmoningai ją išgyventi, būti vidujai laisvai ir kupinai meilės. Man tai labai artima.

 

Kaip Jums pavyko įveikti atsakomybės baimę, kad Jus nuolat lygins...

Kiekvienas savaip įsivaizduoja Skłodowską-Curie. Bet tarp mūsų jau nebėra ją pažinojusių žmonių. Negalvojau apie kitų lūkesčius. Tačiau įsivaizdavau situaciją, kad filmą pasižiūrės ji pati. Norėjau suvaidinti taip, kad ji liktų patenkinta. Kad nepasijustų įskaudinta. Skaičiau, žiūrėjau nuotraukas, ieškojau tokių, kur būtų kuo mažiau pozavimo. Tam tikru momentu pajutau energiją, kurią, man regis, ji galėjo turėti. Tai – koncentracijos rūšis. Kad išsaugočiau susikaupimą ir vidinį intensyvumą, kurį norėjau parodyti žiūrovams, kasdien prieš prasidedant filmavimui skaičiau jos dienoraščių fragmentus. Grįždavau prie to, kas buvo jos. Ir prie filmavimo. Tikiu, kad viskas yra ore, tik reikia ieškoti. Žinoma, galima diskutuoti, ar radau tai, ko reikia. Bet tai, ką pajutau pati, man pavyko įgyvendinti.

 

Ar filme yra scena, kurioje jautėtės arčiausiai savo herojės?

Kai Maria guli vonioje. Tuo gyvenimo momentu ji jaučiasi sutrikusi. Ta akimirka, kai panyra po vandeniu... O ten tyla, ramybė ir kažkas tikra. Mažytė scena, bet man ji labai svarbi.

 

Ar gilinotės į mokslo klausimus?

Režisierė Marie Noelle žavisi Marie Curie nuo pat vaikystės. Ji baigė matematiką. Režisierė man paaiškino pagrindinę idėją, kuo užsiiminėjo mokslininkė. Tai buvo gerai, nes man prastai sekėsi chemija ir fizika.

 

Bet, ko gero, prancūzų kalba sekėsi puikiai.

Net laikiau prancūzų kalbos baigiamąjį egzaminą. Bet po mokyklos nelabai reikėjo prancūzų kalbos. Žinoma, viską supratau, bet kalbėti buvo sunku. Maža to, filme Maria kalba greitai, dažnai vartoja mokslinę terminiją. Iš pradžių man pynėsi liežuvis. Laime, prieš filmavimą turėjau tris mėnesius pasirengti.

 

Marija taip pat greitai vaikšto.

Nusprendžiau, kad moteris, bekompromisiškai siekianti tikslo, turi vaikščioti ryžtingais, plačiais žingsniais. Tai mano fantazija, juk nežinome, kaip ji judėjo. Išliko tik trumpi filmukai, bet jie jau iš vėlesnių laikų.

 

Ar buvo pagundų kažkaip formuoti Jūsų veidą?

Ne. Jokios dirbtinės raukšlės neturėjo prasmės. Ir taip visi žino, kad tai aktorė, o ne originalas. Tik plaukus nudažėme tipiška slaviška blondinės pelės spalva. Kostiumai buvo tos epochos, bet minimalistiniai. Tačiau todėl atrodė beveik šiuolaikiški. Filmo pabaigoje yra scena, kai Maria eina šiuolaikiniu Paryžiumi. Ji vilki ilgą suknelę ir paltą, veda senovišką dviratį. Galite įsivaizduoti – niekas į mane net neatsisuko!

 

Tai svarbu, nes filmas pabrėžia mintį, kad žmogus iš vadovėlių gali būti labai šiuolaikiškas.

Daugelyje šalių Maria yra pirmoje vietoje tarp įtakingiausių visų laikų moterų. Mane ji nuolat įkvepia, nes tai milžiniškos vidinės laisvės asmenybė. Jai nelabai rūpėjo, kas tinka, o kas – ne. Ji tiksliai žinojo, ką turi daryti, ir tai buvo krištolo aiškumo įsitikinimas. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, ji turėjo ydų, visai nenoriu idealizuoti savo herojės. Bet eidama savo vidiniu keliu ji buvo nuosekli. Tai mane labiausiai įkvepia dabar, kai visi esame veikiami daugybės dirgiklių. Norėtume ir to, ir ano. Ji žinojo, ko nori, ir tam, kas svarbu, atidavė visą dėmesį. Vyras apie ją rašė, kad tai žmogus, kuris ne kartą matydamas priešais save sieną ne tik nebėga šalin, bet lekia į ją iš visų jėgų. Keista, bet jai pavyksta tą sieną pramušti!

 

Parengė Ž. P.

„Jūsų Vincentas“
„Jūsų Vincentas“
„Meilės menas“
„Meilės menas“
„Marija Kiuri“
„Marija Kiuri“