Kinas
Rudenį, bent jau Vilniuje, gyvenimas monotoniškas: darbas – kino festivalis – namai, ir taip kasdien. Perskaitę naują „Kiną“ galėsite geriau susiplanuoti ateitį ir nepaklysti tarp filmų, juolab kad nuo spalio 5 d. prasideda Lenkų kino festivalis. Jo filmus pristato Izolda Keidošiūtė. Ji parašė ir aktorės Danutos Szaflarskos, kuriai šiemet skirta festivalio retrospektyva, portretą. Szaflarskos istorija verta filmo: karjerą teatre ji pradėjo 1939-ųjų rudenį Vilniuje, vėliau kovojo Varšuvos sukilime, o karui pasibaigus tapo pirmojo vaidybinio pokario filmo – Leonardo Buczkowskio „Uždraustų dainų“ – žvaigžde. Šiame filme ji vaidino kartu su dar vienu Vilniaus teatralų numylėtiniu Jerzy Duszynskiu. Aktorė teatro scenoje pasirodydavo iki pat mirties šių metų sausį, kine ji vaidino ir perkopusi šimto metų slenkstį.
Spalio 12 d. prasidėsiančio „Nepatogaus kinas“ rengėjai taip pat turi ką pasiūlyti. Festivalio programoje – aktualūs dokumentiniai filmai, rodantys šių dienų problemas ir sudėtingus likimus, diskusijos ir susitikimai su filmų autoriais. Šio festivalio retrospektyva pristatys pripažintą prancūzų kino dokumentininką Rithy Panhą. Su rubrika „Iš arčiau“ žurnale režisierių pristato Narius Kairys. Jis kruopščiai analizuoja režisieriaus filmus, kuriuose Rithy Panhas grįžta į savo gimtinę Kambodžą ir iš skirtingų žmonių prisiminimų nuotrupų bando rekonstruoti kruvino Raudonųjų khmerų teroro priežastis ir pasekmes.
Lapkričio 9 d. prasidės „Scanorama“. Festivalio programoje – šiųmetiniai Kanų laureatai bei dvi retrospektyvos: Michaelio Haneke’s ir Luchino Visconti. Apie didįjį italų režisierių parašė Živilė Pipinytė, kuriai „Visconti neatsiejamas nuo XX amžiaus – audringų revoliucijų, totalitarinių režimų, maištų ir masinių žmogžudysčių laikų. Jis skausmingai išgyveno vienos didingiausių iliuzijų – didžiosios kultūros utopijos žlugimą.“
Gediminas Kukta straipsnyje „Viena prieš visus“ pristato amerikiečių aktorę Elizabeth Moss. Kukta pradeda taip: „Šios aktorės vaidybai tiktų ledkalnio ar vulkano metafora: ir televizijos serialuose, ir filmuose didžioji jos herojų drama yra giliai panirusi, kunkuliuojanti viduje, o mes matome tik mažą viršūnėlę, vieną kitą su trenksmu išsviestą karštos lavos gniutulą.“
Tik literatūros ir kino viršūnėlę straipsnyje „Kartu, bet atskirai“ užkabina Pipinytė, nusprendusi pasiaiškinti jų santykių istoriją. Ji bando suprasti, kaip literatūra paveikė kiną, kai jis tik atsirado, ir kaip tie santykiai klostosi dabar, ko kino kūrėjai išmoko iš literatūros ir atvirkščiai, prisimena primirštus filmus, kurių veikėjais tapo tikri ir išgalvoti rašytojai.
Linas Vildžiūnas recenzuoja ką tik pasirodžiusį enciklopedinį leidinį „Lietuvos kinematografininkai“. Jo sudarytoja Rasa Paukštytė padarė milžinišką darbą ir į knygą sudėjo ne tik kino kūrėjų biografijas, bet ir tekstų apie juos fragmentus. Trumpai tariant, viskas, ko nežinojote apie lietuvių kiną ar bijojote paklausti, yra leidinyje – užtenka jį atsiversti.
„Kino teatro“ rubrikoje Aistė Račaitytė recenzuoja Sofios Coppolos „Lemtingą pagundą“, Gediminas Kukta – Christopherio Nolano „Diunkerką“, Ieva Tumanovičiūtė – Katell Quillevere „Dovanoju širdį“, Elena Jasiūnaitė – Igorio Cobileanskio „Kartą Rytų Europoje“, Rimgailė Renevytė – Jano Hrejbeko „Mokytoją“. Ramūnas Pronckus „Namų kino“ rubrikoje siūlo (arba ne) pasižiūrėti Xavier Dolano „Tai tik pasaulio pabaiga“, Jordano Peele’o „Pradink!“, Zacho Braffo ir Arthuro Lewiso „Senus lapinus“ bei Chado Stachelskio „Johną Wicką 2“.
„Lietuvių filmotekoje“ rasite dvi nuomones apie naujausią Šarūno Barto filmą „Šerkšnas“. Būdamas energingo žanrinio kino gerbėjas Pronckus recenzijoje „Papjauta motyvacija“ neigia bet kokius šio filmo privalumus. Šiai nuomonei oponuoja Ieva Toleikytė. Recenzijoje „Pasaka su (ne)laiminga pabaiga“ ji siūlo ne vertinti filmą remiantis Barto kinui svetimais kriterijais, bet pamatyti tai, ko nepastebi paviršutiniškų aktualijų ištroškęs žvilgsnis. Jorė Janavičiūtė pasikalbėjo su JAV gyvenančiu ir ten kino besimokiusiu Tomu Vengriu, kuris baigia filmuoti savo pirmąjį pilno metražo vaidybinį filmą „Gimtinė“. Įdomu, kaip tautiečiai priims jo žvilgsnį į Lietuvą.
Pipinytė feljetone prisimena Stalino mėgstamų filmų režisierių Grigorijų Aleksandrovą. Jai pasirodė, kad šio režisieriaus skonis artimas nepriklausomos Lietuvos ideologams. Jei manote, kad ji klysta, pasižiūrėkite „Emiliją iš Laisvės alėjos“ arba paskaitykite naują „Kiną“.
Jūsų – Jonas Ūbis
