Pasiūlymai ties riba

Dabar kūrėjai orientuojasi į žiūrovus, kurie kiekviename žingsnyje susiduria ne su originalais, o su perdirbiniais, nesvarbu, ar tai meno kūrinys, ar aukštoji mada, ar viešieji ryšiai. Ypač šis teiginys tinka televizijai, kur dauguma laidų turi savo, švelniai tariant, prototipus. Todėl visokių „Lietuvos balsų“ žiūrovams turėtų patikti Briano Percivalio „Knygų vagilė“ (TV3, 30 d. 21.05) – pasakojimas apie devynmetę mergaitę Lizelę, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nacių atimta iš mamos komunistės atvyksta į Miuncheną pas ją įvaikinusią porą (Geoffrey Rushas ir Emily Watson). Skurdžiuose jų namuose mergaitė pagaliau išmoksta skaityti. Knygos – vienintelis Lizelės džiaugsmas, jos padeda suprasti aplinką ir save.

Sophie Lellouche filmo „Paryžius–Manhatanas“ (TV1, šįvakar, 29 d. 23.05) veikėja vaistininkė Alisa (Alice Taglioni) yra didelė Woody Alleno gerbėja. Gyvenimo prasmės ji ieško įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo numylėtiniu. Alisa visaip edukuoja Alleno filmų nemačiusius pažįstamus, žarsto Alleno citatas. Tačiau liežuvis neapsiverčia filmo vadinti sinefilišku – viskas čia pernelyg banalu ir tvarkinga, išskyrus tą akimirką, kai kadre pasirodo Allenas.

Kartais pavartau interjerų žurnalus ir nustembu, kad šiuolaikiniuose butuose beveik nematyti knygų. Todėl sudomino Jimo Sheridano filmo „Klastingi namai“ (TV3, 30 d. 23.05) veikėjas – knygų leidėjas Vilas, kurį suvaidino Danielis Craigas. Perskaitęs originalų pavadinimą „Dream House“ pagalvojau, kad bus kur paganyti akis į knygų lentynas. Apsirikau ir iškart perspėju, kad filmas ne apie knygas, nors leidėjas su žmona (Rachel Weisz) ir dukterimis persikelia į ramų provincijos miestelį, kad pagaliau pats pradėtų rašyti. Tik netrukus jis sužinos, kad name kadaise įvyko žiauri žmogžudystė. Trumpai tariant, dabar visi, filmų veikėjai taip pat, ieško teigiamų pavyzdžių, bet intelektualu tapti vis sunkiau. Daug lengviau – elito atstovu.

Pirmadienio vakarą LRT „Dėmesio centre“ matėme dviejų mentalitetų susidūrimą – sovietinio ir vakarietiško. Kauno technologijų universiteto rektorius Petras Baršauskas įrodinėjo, kad nenuplagijavo savo disertacijos, o kitas profesorius – Algirdas Avižienis iš Kalifornijos – šypsojosi klausydamasis aistringų rektoriaus kalbų. Avižienio argumentus patvirtino elektroninė tikrinimo programa, beje, visų pseudomokslininkų siaubas. Baršauskas manęs neįtikino: jei jis prieš dvidešimt metų rašė ranka ir todėl daug vėliau nesuvaldė išnašų bei citatų, vadinasi, jau prieš tuos dvidešimt metų nemokėjo rašyti mokslinio darbo. Įdomu, kuo viskas baigsis, bet svarbiausia man pasirodė ne tai, o du skirtingi požiūriai į mokslą. Avižienis pradėjo savo žygį prieš buvusią ir esamą Kauno nomenklatūrą, nes yra įsitikinęs, kad tokio lygio mokslininkas kaip Baršauskas negali vadovauti technologijų universitetui. Avižienis jaučiasi asmeniškai atsakingas už tai, kad Lietuvos aukštosios mokyklos būtų gero lygio. Bijau, kad toks požiūris pas mus liks nesuprastas, nes sovietų žmogus (net ir buvęs) visada įsitikinęs, kad kitas gali kautis tik už save. Homo sovieticus suprantamesni Baršausko argumentai. Štai kaip jis kalbėjo apie save: „Kitas dalykas, ar jums neatrodo keista, kad universitetas laimingas turėdamas tokį vadovą ir per šešerius metus matydamas aiškius rezultatus. Kiekvienas tai mato. Aš didžiuojuosi, kad pasiekiau daug daugiau negu kolega vadybinėje srityje. Jeigu mes imamės moralizuoti, tai turėtų daryti žmonės, kurie patys yra absoliučiai švarūs.“

Laimingų universitetų nesu matęs, o argumentas apie moralizavimą primena tą, kurį mėgo sovietų ideologai, pirštais badydami amerikiečius: „O pas jus negrus karia.“ Pašiurpino ir Baršausko kalbos kultūra – jis kalba lyg koks pakaunės remonto dirbtuvių mechanikas, bet, kaip suprantu, jaučiasi esąs tikrasis Lietuvos elitas.

Jei jau pradėjome apie universitetus ir elitą, Neilo LaBute’o „Daiktų kontūrai“ (LRT, 30 d. 24 val.) bus visai į temą. Šio filmo herojus Adamas (Paul Rudd) tampa mokslinio eksperimento auka. Jis studijuoja ir dirba apsaugininku galerijoje. Ten Adamas susipažįsta su jauna menininke Evelina (Rachel Weisz). Diplominio darbo vadovas sakė, esą ji turi sukurti kažką, kas pakeistų pasaulį, bet Evelina nusprendė pakeisti kito žmogaus pasaulį, o tuo kitu ir tapo Adamas. Iš pradžių jis pradėjo laikytis dietos, paskui liovėsi krimsti nagus, ėmė kitaip rengtis ir net pakeitė nosies formą. Kasdien Adamas tapdavo vis geresne savo versija, tačiau ėmė keistis ne tik jo išorė, bet ir vidus. Dramaturgas ir kino režisierius Neilas LaBute’as ne pirmą kartą apverčia mitus: „Daiktų kontūruose“ tai Pigmaliono mitas. Tačiau režisieriui labiau rūpi ne postmodernistinis žaidimas, o meninio pasisakymo ribos: kur baigiasi menas, o kur prasideda akių dūmimas. Ne tik pjesėse, bet ir filmuose bei serialuose jis lieka ištikimas Davido Mameto ir Samo Shepardo tradicijai – yra moralistas, apnuoginantis šiuolaikinę veidmainystę, rodantis prarają tarp to, kuo tikime, ir to, kaip elgiamės.

LaBute’ą veikė ir JAV kino raidai svarbūs Sydney’o Pollacko filmai, kuriuose šis rodė amerikiečių mitų ir svajonių žlugimą, maištaujančius personažus, net beviltiškoje situacijoje metančius iššūkį sistemai. 1979-aisiais sukurtą Pollacko „Elektrinį raitelį“ šeštadienį (30 d. 21 val.) parodys LRT Kultūra. Robertas Redfordas filme vaidina buvusį rodeo čempioną, kuris priverstas reklamuoti pusryčių košę. Kita filmo herojė – žurnalistė. Ją suvaidino Jane Fonda. Šiemet abu aktoriai Venecijoje atsiėmė „Auksinius liūtus“ už indėlį į pasaulinį kiną, o ceremonijos pabaigoje buvo parodytas naujas filmas – Ritesho Batry „Mūsų sielos naktyje“, kur Redfordas ir Fonda vėl suvaidino įsimylėjusią porą. Laikas kartais sustoja.

Dougo Limano filmo „Ties riba į rojų“ (LNK, šįvakar, 29 d. 21 val.) veikėjas Viljamas Keidžas (Tom Cruise) žūsta mūšyje, kai netolimoje ateityje ateiviai iš kitų planetų įsibrauna į Žemę. Tačiau žuvęs jis patenka į laiko kilpą, todėl turi nuolat kovoti tame pačiame mūšyje ir mirti vis iš naujo. Bet kiekvienas mūšis Keidžą tik labiau priartina prie mįslės, kaip nugalėti priešą, įminimo. Filmas aktualus, nes jo veikėjai ir šįkart išgelbės žmoniją. Kitas aktualus savaitės filmas – Evano Goldbergo ir Setho Rogeno 2014 m. juodoji komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 29 d. 23.15). Jos herojai – televizijos prodiuseris ir žurnalistas (Jamesas Franco ir Sethas Rogenas) nusprendžia paimti interviu iš jaunojo Šiaurės Korėjos diktatoriaus. Tačiau netrukus į juos kreipiasi CŽV su pasiūlymu nužudyti Kimą. Šis filmas – dar vienas įrodymas, kad riba tarp fikcijos, grotesko ir tikrovės vis mažiau pastebima.

Jūsų – Jonas Ūbis