Pagal užsienio žiniasklaidą
Mėgstamiausias šių metų Quentino Tarantino filmas
Kalbėdamasis su „Deadline“ žurnalistu Quentinas Tarantino paminėjo savo mėgstamiausią 2019-ųjų filmą. Tai Alexandre’o Aja siaubo filmas „Crawl“ (JAV, Serbija, Kanada, 2019) – pasakojimas apie aligatorius, kurie per uraganą Floridoje medžioja vietos gyventojus. Tarantino sužavėjo prancūzų kolegos meistriškumas ir mokėjimas kurti įtampą. Nuo pat filmo premjeros, įvykusios liepos 12 d., filmas sulaukė daugybės puikių vertinimų. Vieni kritikai gyrė pagrindinį vaidmenį sukūrusią Kayą Scodelario, kiti – autoironišką scenarijų, kuriame daug puikių nuorodų į klasikinius monster movies – pasakojimus apie tai, kaip pabaisos terorizuoja mažus miestelius.
Nauji filmai – „Daktaras Miegas“
Tai ne šiaip kokio filmo, o „Švytėjimo“ (1980), pelnytai geriausiu siaubo filmu kino istorijoje tituluojamo kūrinio, tęsinys. Šis faktas įpareigoja. Netgi, sakyčiau, gąsdina.
Bet tik ne Mike’ą Flanaganą. Šis režisierius, patirties įgavęs televizijoje ir vėliau sukūręs kelis siaubo filmus, kurių vien pavadinimai – „Ouija: blogio pradas“, „Sapnų demonai“, „Okulus“ –atsiduoda nuobodžiais šviesotamsos efektais ir kvailais krūpčiojimais kino salės kėdėje, užduoties perkelti į ekraną 2016-aisiais pasirodžiusį Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį imasi stulbinamai drąsiai. Ir tai puiku: kūrėjai turi visišką teisę kurti tęsinius, net jei šie retai kada būna geri.
„Scanoramos“ režisieriai apie savo filmus
Prancūzų režisieriaus Bertrand‘o Bonello filmai „Prisiminimai iš viešnamio“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Nocturama“ turi ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje. „Scanorama“ pristato naujausią filmą „Zombi vaikas“ („Zombi Child“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Pateikiame Julijos Gulian pokalbio su režisieriumi, išspausdinto colta.ru, fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Ilgais rudens vakarais mėgstu internete skaityti įvairias žinias, be kurių, žinoma, galėčiau ramiai apsieiti, bet yra toks posakis „guilty pleasure“ – gėdingas malonumas. Dažniausiai tai žiniasklaidos šiukšlės – pranešimai apie lietuviškų žvaigždžių (atleisk joms, Viešpatie, nes nežino, ką daro) skyrybas ir kitokius meilės nuotykius, apie Kauno mero aferas (ko laukti iš miesto, kuris renka ubagų karalių arba milicininką milijonierių?) ar šiuolaikinis lietuviškas folkloras – restoranų apžvalgos. Nesuprantu, kodėl jos sulaukia tokios milžiniškos skaitytojų neapykantos, juk įvairius nevykusių virėjų televizijos šou visi žiūri ir giria. Skaitau ir stebiuosi, kaip greitai nusitrina ribos tarp abejotinų interneto skaitalų ir to, ką rodo net save, regis, turintys gerbti lietuviški televizijos kanalai. Štai LRT jau visai atvirai palaiko konservatorius ir tyčiojasi iš jų oponentų, nors turėtų būti neutrali. Garbūs žurnalistai kadre nesigėdi vilkėti sukarintos organizacijos uniformų ir agituoja (!) į tą organizaciją stoti visus.
Rudens „Kino“ skaitymo malonumai
Jei dar neapsisprendėte, ką pasižiūrėti per „Scanoramą“, naujas „Kinas“ tikrai padės. Žurnale pristatoma ne tik festivalio programa bei atskiri filmai, bet ir keli svarbūs šiųmetės programos kūrėjai. Apie anglų režisierių Michaelą Powellą, kurio garsiausių filmų retrospektyvą šiemet siūlo festivalis, straipsnyje „Per plauką išvengęs užmaršties“ rašo Dmitrijus Gluščevskis. Jis cituoja Davidą Thompsoną: „Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“
Nauji filmai – „Pats sau milijonierius“, „Leonė. Bėganti į šviesą“
Kiekvieną kartą, pasirodant kokiai naujai lietuviškai komedijai ar netikėtai režisierių, scenaristų amplua save atradusių veikėjų filmams, įtikinėjame save, kad reikia žiūrėti visą nacionalinę produkciją, užčiuopti nacionalinio kino pulsą, sužinoti, kuo žmonės gyvena ir kas yra tie populiariausi, pelningiausi... Tačiau po kiekvieno tokio filmo tenka keiktis, spjaudytis ir kraipyti galvą, nors tikrai nepavadintume savęs aukštojo meno apologetėmis.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Leipcigo „Auksinis balandis“ – „Pavyzdingam elgesiui“
Šeštadienį pasibaigusiame Tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje tarptautinėje konkursinėje „DOK Leipzig“ programoje pristatytam Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Mileriaus filmui „Pavyzdingas elgesys“ (prod. Rasa Miškinytė, „Era Film“) įteiktas pagrindinis festivalio prizas „Auksinis balandis“. Žiuri sprendime rašoma: „Pačiais tamsiausiais laikais susidūrę su tuo, kas blogiausia, mes atrandame tikruosius save ir žmogaus siela nušvinta ryškiausiai. Filmo kūrėjai grakščiai ir kilniai nukėlė mus į unikalią ir netikėtą atpirkimo kelionę.“
Kino klasikos vakarai
Lapkritį ir gruodį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose bus galima pasižiūrėti Stanley Kubricko filmą „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ („Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“, D. Britanija, 1964). Lapkričio 3 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš savaitę, kai stebėjau nesibaigiančias batalijas dėl Seimo pirmininko posto, į rankas pateko dviejų – prancūziškos ir itališkos – Lietuvoje, matyt, niekad nepasirodysiančių knygų apie kvailybę ir jos istoriją recenzija. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių recenzento, rašytojo Krzysztofo Vargos sakinių: „Be kvailybės žmogus neegzistuoja. Iš esmės be kvailybės nebūtų ir žmonijos. Kvailybė visada buvo su mumis, yra ir bus. Bet geriausi jos laikai dar laukia ateityje. Visi ženklai žemėje, danguje ir internete rodo, kad artėja kvailybės epocha. Kada sulauksime naujojo apšvietos amžiaus – nežinia, bet tai bus tikrai negreit.“
Roy’us Anderssonas apie filmą „Apie begalybę“
„Scanoramos“ programoje – naujausias švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Apie begalybę“ („Om det oändliga“, Švedija, Vokietija, Norvegija, 2019), šiemet Venecijoje apdovanotas už geriausią režisūrą. Pateikiame režiseriaus pokalbio su Tatjana Rozenštain, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.