7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Balandžių akimis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 35 (1314), 2019-11-01
Kinas Rodo TV
„Brexitas“. Karas be taisyklių“
„Brexitas“. Karas be taisyklių“

Prieš savaitę, kai stebėjau nesibaigiančias batalijas dėl Seimo pirmininko posto, į rankas pateko dviejų – prancūziškos ir itališkos – Lietuvoje, matyt, niekad nepasirodysiančių knygų apie kvailybę ir jos istoriją recenzija. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių recenzento, rašytojo Krzysztofo Vargos sakinių: „Be kvailybės žmogus neegzistuoja. Iš esmės be kvailybės nebūtų ir žmonijos. Kvailybė visada buvo su mumis, yra ir bus. Bet geriausi jos laikai dar laukia ateityje. Visi ženklai žemėje, danguje ir internete rodo, kad artėja kvailybės epocha. Kada sulauksime naujojo apšvietos amžiaus – nežinia, bet tai bus tikrai negreit.“

 

Vienas tos artėjančios epochos įrodymų – ir niekaip neprasidedantis Didžiosios Britanijos išėjimas iš Europos. Šiandien (lapkričio 1 d. 22.55) LRT parodys HBO ir BBC televizijos filmą „Brexitas“. Karas be taisyklių“ (2019). Režisierius Toby Haynesas rodo 2016 m. „Brexit“ kampaniją mažai žinomų abiejų barikados pusių strategų požiūriu. Kiekviena iš pusių (skatinantys išeiti ir skatinantys pasilikti) stengiasi įgyti persvarą, bet kartu joms tenka kovoti ir su politikais, ir su kontroversiškais jų veiklos finansuotojais. Filmas tyrinėja šiuolaikines politinių kampanijų technologijas. Visi žino, kas laimėjo referendumą, bet ne visi – kaip. Filme rodomi kampanijos „Vote Leave“ užkulisiai: Benedictas Cumberbatchas persikūnijo į makiavelišką išėjimą iš ES skatinančios kampanijos architektą Dominicą Cummingsą.

 

„Brexitas“. Karas be taisyklių“ prasideda, kai premjeras Davidas Cameronas išpildo rinkimų pažadą ir surengia referendumą. Išėjimo šalininkai atsiduria prieš nelengvą pasirinkimą: kas turi vadovauti referendumo kampanijai? Pasirinkimas menkas, ir į dienos šviesą ištraukiamas Cummingsas – konservatoriams artimas politinis autsaideris, kuris pirmuosius trejus metus po studijų praleido Rusijoje, nesėkmingai bandydamas tapti verslininku. Pats Cameronas yra jį pavadinęs „karjeros psichopatu“. Išėjimo šalininkai įdarbina Cummingsą, kad netrukus atleistų, bet šis savo šanso iš rankų neišleis ir lieps kartoti paprastą, nors melagingą tezę, kuri ir lems „Brexit“ šalininkų pergalę.

 

Tačiau filmas – ne tik apie šią kampaniją. Tai puikus trileris apie šiuolaikinę politiką. Jis aktualus ir Lietuvoje, nes filmo kūrėjams pavyko parodyti tris šiuolaikinės politikos permainas išjudinančius elementus. Pirmasis – pamirštųjų, gyvenimo paraštėse atsidūrusiųjų vaidmuo. Apie jų egzistavimą supratimo neturi ir jiems nieko negali pasiūlyti labiau privilegijuoti gyventojai, iš kurių formuojamos partijos ir ateina politikai. Antrasis – socialinės medijos, leidusios Cummingsui ne tik atrasti tris milijonus politikų pamirštų rinkėjų, bet ir tiksliai suformuluoti „žinią“ neapsisprendusiems. Mat „Brexit“ priešininkai rėmėsi tradicinėmis „fokus grupėmis“, o Cummingsas įdarbino polittechnologus, kurie, pasitelkę socialines medijas, septynis milijonus neapsisprendusiųjų užliejo pusantro milijardo žinučių. Ir trečias elementas – filmo kūrėjai išryškino įvairių ekstremistų (nacionalistų ir pan.) vaidmenį populistinėje politikoje, parodė, kaip Nigelas Farage’as ir jo remėjai veikia viešąją diskusiją. Keista, bet šis kritiškas populistų atžvilgiu filmas labiau patiko konservatoriams, o liberalai ir kairioji žiniasklaida jį kritikavo.

 

Britų komiko ir režisieriaus Richardo Ayoade’s filmas „Antrininkas“ (TV1, 3 d. 21 val.) sukurtas pagal Fiodoro Dostojevskio 1846 m. parašytą apysaką, bet jo veiksmas perkeltas į mūsų dienų Londoną. Kukliojo Saimono (Jesse Eisenberg) paslaptingoje korporacijoje niekas nepastebi, merginos jį ignoruoja. Bet kartą pasirodo Džeimsas, Saimono antrininkas ir visiška jo priešingybė – savimi pasitikintis, charizmatiškas. Saimono siaubui, Džeimsas pradeda savintis jo gyvenimą, žaibiškai kyla karjeros laiptais, sužavi bendradarbę Haną (Mia Wasikowska).

 

Akivaizdu, kad Ayoade’s ir Dostojevskio humoro jausmas skiriasi, neatsitiktinai Stephenas Kingas yra pasakęs, kad Dostojevskio komizmas – lyg nugrimuotas pyktis. Ayoade’i komizmas greičiau yra būdas išsilaisvinti iš socialinių tabu. Filmas prisodrintas nuorodų į įvairias kino antiutopijas – pradedant Michaelo Radfordo „1984“ ar Terry Gilliamo „Brazil“, todėl neišvengiamai atsiranda dar vienas nematomas filmo personažas Franzas Kafka. Ayoade’i jo dvasia, regis, artimesnė, režisierius nutolsta nuo to, kas buvo svarbiausia literatūros kūrinyje, nes Dostojevskio „Antrininkas“ yra byrančios, skylančios asmenybės metafora.

 

Kita vertus, literatūrologė Anna Narinskaja yra pasakiusi, kad Dostojevskio „Antrininkas“ – tai „ypatinga nepakeliamumo, jautrumo, šlykštumo ir visuotinės isterijos atmosfera“, su kuria ir asocijuojasi žodis „dostojevščina“. Filme jos su kaupu, gal todėl Ayoade’s „Antrininkas“ ir daro labai manieringo filmo įspūdį.

 

Mėgstamas interneto knygynas įvedė atskirą skiltį „Manga“, tad akivaizdu, kad nuo šio japoniško komikso žanro jau niekur nepasislėpsi. Mangos ekranizuojamos ne pirmą dešimtmetį. Masamune’s Shirow manga „Dvasia šarvuose“ taip pat jau buvo ir animė, ir vaizdo klipas, bet LNK (3 d. 21.40) parodys Ruperto Sanderso filmą, kuriame pagrindinę heroję – japonų kovinį kiborgą sintetiniame kūne Mirą Kilian – suvaidino Scarlett Johansson. Mangos gerbėjai priekaištavo filmo kūrėjams, kad šie nepasitiki žiūrovų protiniais sugebėjimais, todėl visas filosofines potekstes išklojo tiesiai. Mat ir originalas, ir animacinis filmas kėlė klausimus ne tik apie žmogaus apibrėžimą technologijų pilname pasaulyje, bet ir apie tai, kuo skiriasi kiborgas – dar viena homo sapiens evoliucijos grandis – ir dirbtinis protas, įgijęs sąmonę, o filmas daugiausia klausia apie atmintį, kuri formuoja mūsų tapatybę ir poreikį kažkam priklausyti. 

 

Abejoju, ar dirbtinis protas, tegu ir įgijęs sąmonę, sugebės susidoroti su kvailybe (greičiau atvirkščiai), todėl siūlau prisiminti išmintingą ir pesimistišką Roy’aus Anderssono filmą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („LRT Plius“, 7 d. 21.30). Tai trečioji ir paskutinė režisieriaus trilogijos, nagrinėjančios, ką reiškia būti žmogumi, dalis. Anderssonas interpretuoja Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslą „Medžiotojai sniege“, kuris paskatino režisierių balandžių akimis pažvelgti į žmogaus gyvenimą. Jis sako: „Negaliu nekurti filmų ir negalvoti apie žmogaus egzistenciją. Taip, aš ir esu tas balandis, kuris tupi ant šakos ir mąsto apie būtį. O ji – tragiška, nes visi galų gale mirsime. Bet esu optimistas ir matau, kiek toje mūsų būtyje yra komedijos. Ją ir noriu visiems parodyti.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Brexitas“. Karas be taisyklių“
„Brexitas“. Karas be taisyklių“
„Antrininkas“
„Antrininkas“