„Nepatogaus kino“ įspūdžiai
Atrasti kažką, kas „sudrebintų“ tikrovės suvokimo pagrindą, šiuolaikiniame kine vis sunkiau, ypač dokumentikoje, kurioje, regis, jau kuris laikas dominuoja įvairiausio plauko projektai, o kūrėjai nesugeba ne tik prieiti prie savo personažų, bet ir užmegzti elementaraus small talk’o, kuris, kaip parodė Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, gali nuvesti prie pamąstymų apie gyvenimo prasmę ir mus supantį pasaulį. Užtat dažnai galima matyti, kaip veikėjams primetamas kūrėjų požiūris ar net į lūpas „įdedami“ jų žodžiai. Tada išties pradedi manyti, kad geram dokumentininkui neužtenka išmanyti kino amato, kai kuriems režisieriams tiesiog duotas talentas pamatyti ir išgirsti žmogų arba neduotas.
Europos kino akademijos apdovanojimams pasibaigus
Mūsų žemyno kino apdovanojimai pradeda panėšėti į „Euroviziją“. Šįkart ant scenos net buvo įrengtas išmanusis Europos žemėlapis, o nominantus skelbė skirtingų valstybių atstovai. Ne kokie išsilavinę kino ekspertai, bet jaunimas, kurį sužavėjo kad ir dokumentinio kino laureatas, – mat tas jaunimas gyvenime dar nebuvo matęs animuoto dokumentinio filmo...
Europos kino akademijos debiutai
Kasmet kaip auksinės žuvelės vis iš naujo stebimės ir bandome įsivaizduoti, kokie nariai, atrenkantys galutinius kandidatus, priklauso Europos kino akademijai. Regis, nemaža jų dalis mėgsta jausmingus meilės romanus minkštais viršeliais, panašius filmus, laiko save teisingais humanistais, prijaučia visoms dabartinėms korektiškumo madoms, nors viduje iš esmės nelabai joms ir pritaria.
Apie kelis serialus
Šiais laikais galima parduoti viską, uždirbti pinigų ir iš asmeninių tragedijų, ir iš pasaulinių kataklizmų.
Kažkur perskaitėme genialią mintį: skirtumas tarp vartotojo ir piliečio dar gyvas. Pirmajam svarbiausia gauti ir imti, antrajam – dar egzistuoja pareigos, atsakomybės, vidinės sąžinės idėja. Giliau į naivius pamąstymus neklimpsime, bet šįkart pakalbėsime apie serialus, kurie turėtų kažką kritikuoti ir pažadinti mumyse pilietį.
Nauji filmai – „Pats sau milijonierius“, „Leonė. Bėganti į šviesą“
Kiekvieną kartą, pasirodant kokiai naujai lietuviškai komedijai ar netikėtai režisierių, scenaristų amplua save atradusių veikėjų filmams, įtikinėjame save, kad reikia žiūrėti visą nacionalinę produkciją, užčiuopti nacionalinio kino pulsą, sužinoti, kuo žmonės gyvena ir kas yra tie populiariausi, pelningiausi... Tačiau po kiekvieno tokio filmo tenka keiktis, spjaudytis ir kraipyti galvą, nors tikrai nepavadintume savęs aukštojo meno apologetėmis.