„Scanorama“ ir kiti kino atradimai

Jei dar neapsisprendėte, ką pasižiūrėti per „Scanoramą“, naujas „Kinas“ tikrai padės. Žurnale pristatoma ne tik festivalio programa bei atskiri filmai, bet ir keli svarbūs šiųmetės programos kūrėjai. Apie anglų režisierių Michaelą Powellą, kurio garsiausių filmų retrospektyvą šiemet siūlo festivalis, straipsnyje „Per plauką išvengęs užmaršties“ rašo Dmitrijus Gluščevskis. Jis cituoja Davidą Thompsoną: „Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“ Šis kino industrijos taisyklėms nepaklusęs ir Naujojo Holivudo popiežiumi vadintas režisierius paveikė ne vieno šių dienų klasiko kūrybą, iš jo mokėsi ne tik Martinas Scorsese. Lietuvoje Powellas žinomas menkai, tad siūlau nepraleisti retos progos ir pasigrožėti jo filmais dideliame ekrane. Ypač rekomenduočiau savo mėgstamą „Persekiotoją Tomą“, po kurio sukelto skandalo režisieriui britų kine nebeatsirado vietos.

Kita „Scanoramos“ retrospektyva skirta švedų režisieriui Bo Widerbergui. Apie šio maištininko, kino kūrėjo ir rašytojo filmus straipsnyje „Žmogus, pakeitęs švedų kiną“ rašo Neringa Kažukauskaitė. Pasak kritikės, tai buvo Naujojo švedų kino pradininkas ir ryškiausia jo figūra. Prisimenu, kokį didžiulį įspūdį padarė jaunystėje matytas Widerbergo filmas „Elvira Madigan“ (1967). Neabejoju, kad ne vienam sinefilui jis tapo savotišku tikro kino atskaitos tašku.

Šiuolaikiniams sinefilams tokiu atskaitos tašku gali tapti ir austrės Jessicos Hausner filmai. Naujausią, šiemet Kanų konkurse pristatytą „Laimės gėlelę“ taip pat rodys „Scanorama“. (Beje, kadras iš filmo papuošė žurnalo viršelį.) Režisierės kūrybą su rubrika „Iš arčiau“ išsamiai pristato Santa Lingevičiūtė. Analizuodama Haussner kūrybą ji pabrėžia: „Režisierė visuomet paliks erdvės galimybei, todėl tai, ką žiūrovas mato ekrane, nebūtinai įvyko. Kurdama tikrą misteriją, pilną saspenso, žiūrovams ji nepateikia aiškių atsakymų.“

Živilė Pipinytė „Kino istorijose“ rašo apie patį tikriausią kultinį filmą, kurį taip pat rodys „Scanorama“. Tai 1975 m. pasirodęs Jimo Sharmano „Šiurpiojo Rokio šou“. Autorė perspėja: „Nuo pat filmo įžangos, kai juodame fone stambiu planu rodomos ryškiai raudonai dažytos lūpos ir skamba daina, supranti, kad kūrėjams negalioja jokios gero skonio taisyklės.“

Šį rudenį jau įvyko daug lietuviškų premjerų. Lietuviškoje žurnalo dalyje Ieva Tumanovičiūtė recenzuoja Tomo Vengrio „Gimtinę“, Auksė Kancerevičiūtė – Sandro Bozzolo „Nijolę“, Elena Jasiūnaitė – Algimanto Puipos „Kitą tylos pusę“, Laura Šimkutė – Igno Jonyno „Nematomą“. Taip pat pristatomas Šarūno Barto filmas „Sutemos“, kurio premjera įvyks netrukus. Mantė Valiūnaitė rašo apie rugsėjį Vilniuje vykusią mokslinę konferenciją, skirtą Baltijos jūros regiono kinui. Lina Kaminskaitė-Jančorienė straipsnyje „Naujos kino istorijos kryptys“ aptaria iki tol nenagrinėtas temas, šiuolaikines prieigas: „Tarptautinėje kinotyros istoriografijoje vis dažniau galima aptikti naujosios kino istorijos terminą. Jis nusako posūkį nuo tyrimų, kuriems visų pirma rūpi filmai, jų autoriai (-ės) ir jų kūrimo kontekstai, link kino, kaip socialinio, kultūrinio reiškinio, aktyviai dalyvaujančio kasdienybėje, kultūroje ir istorijoje, analizės.“

Tačiau ir tradicinių tekstų šiame „Kine“ su kaupu. Aistė Račaitytė rašo apie San Sebastiano kino festivalį, Gediminas Kukta abejoja Toronto kino festivalio ekologiškumu, Pipinytė dalijasi įspūdžiais apie Gdynės kino festivalyje matytus jaunų lenkų režisierių filmus, atspindinčius šių dienų Lenkijos problemas.

Ilona Vitkauskaitė „Iš arčiau“ pristato Bradą Pittą, naujuose Quentino Tarantino ir Jameso Gray’aus filmuose ne vieną nustebinusį aktorine branda. Ramūnas Pronckus recenzuoja Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“, Dominykas Niaura – Gray’aus „Ad Astra“, Vitkauskaitė – Toddo Phillipso „Džokerį“, Agnė Mackevičiūtė – Xavier Dolano „Džono F. Donovano gyvenimą ir mirtį“, Rūta Birštonaitė – Agnes Varda „Agnes apie Varda“. Pronckus pataria, ką žiūrėti, o ko vengti „Namų kine“. Živilė Baranauskaitė kalbėjosi su „Nepatogaus kino“ viešnia – italų dokumentininke Claudia Tosi. Feljetone „Vaikystės didvyriai“ Pipinytė prisimena vaikystėje patirto karinio patriotinio auklėjimo paradoksus.