Kinas
Tai ne šiaip kokio filmo, o „Švytėjimo“ (1980), pelnytai geriausiu siaubo filmu kino istorijoje tituluojamo kūrinio, tęsinys. Šis faktas įpareigoja. Netgi, sakyčiau, gąsdina.
Bet tik ne Mike’ą Flanaganą. Šis režisierius, patirties įgavęs televizijoje ir vėliau sukūręs kelis siaubo filmus, kurių vien pavadinimai – „Ouija: blogio pradas“, „Sapnų demonai“, „Okulus“ – atsiduoda nuobodžiais šviesotamsos efektais ir kvailais krūpčiojimais kino salės kėdėje, užduoties perkelti į ekraną 2016-aisiais pasirodžiusį Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį imasi stulbinamai drąsiai. Ir tai puiku: kūrėjai turi visišką teisę kurti tęsinius, net jei šie retai kada būna geri.
Blogiau kas kita – kai tie režisieriai savo filmais manosi pratęsiantys pirmtakų sukurtą pasaulį, apskritai tam turintys teisę; kai mano, jog kurdami tęsinį automatiškai atsistoja greta pirmųjų, yra lygūs su jais, ir nuolat tai primena.
Jau nuo pirmųjų filmo minučių Flanaganas taikosi į žiūrovus, kurie į kino teatrą atėjo pavilioti tęsinio fakto ir tikėdamiesi patirti nors šiek tiek to, ką patyrė pirmą kartą žiūrėdami Stanley Kubricko šedevrą. Tą jis daro paprastomis, tiesa, banaliomis priemonėmis. Iškloja grindis ornamentuotu kilimu, paleidžia juo riedėti mėlyną triratuką, atrakina 237 numeriu pažymėtą kambarį, ant sienos užrašo „Redrum“, prisėda prie to paties viešbučio baro, klaidžioja apsnigtu labirintu ir trumpam – kaipgi be šios scenos – paleidžia koridoriumi kraujo upę.
Trumpam pakartodamas kertines scenas, režisierius, ko gero, šventai tiki, kad mezga su Kubricko filmu prasmingą dialogą. Bet visa tai greičiau primena vaiko bandymą perpiešti patinkantį piešinį, uždėjus ant jo baltą lapą ir apvedžiojant kontūrus. Tiesa, šie linktelėjimai į „Švytėjimo“ pusę užima mažąją dalį „Daktaro Miego“ („Doctor Sleep“, JAV, Didžioji Britanija), tačiau jie tokie ryškūs ir tokie savimi pasitikintys, kad vietomis net juokinga.
Bet stabtelėkime prie siužeto. Filmas pasakoja apie suaugusį Denį Torensą (Ewan McGregor), kuris būdamas vaikas atokiame kalnų viešbutyje išgyveno siaubingą tėvo beprotystę ir mirtį. Vyras vis dar negali atsigauti po patirtos traumos, bet jau išmoko kankinančius demonus užrakinti giliai pasąmonės skryniose. Vieną dieną su Deniu telepatiškai susisiekia paauglė Alba, kaip ir jis turinti „švytėjimo“ dovaną. Ją persekioja paslaptingosios moters (Rebecca Ferguson) vadovaujama sekta, žudanti ypatingomis galiomis apdovanotus vaikus ir mintanti jų paskutiniais atodūsiais lyg narkotikais. Denis nusprendžia Albai padėti.
Būtent ši filmo dalis atrodo įdomiausia. Ne dėl to, kad būtų dramaturgiškai ar formaliai stipri (ji tokia nėra), bet dėl to, kad tai jau Flanagano pasaulis. Paprastas, kičinis, paspalvintas deklaratyvia muzika ir visiškai nebaisus. Juk ar gali baimę kelti Ferguson blogiukė, kuri atrodo lyg į siaubo filmą atklydusi Merė Popins, ir ar gali būti baisūs gaujos žudymai, kurie primena prieš gerus dešimt metų per LNK rodytų „San Francisko raganų“ namudinius ritualus.
„Daktaras Miegas“ nesužadina jokio siaubo, kaip, beje, ir begalė kitų filmų, sukurtų pagal vieno dažniausiai ekranizuojamų rašytojų romanus. Kitaip tariant, Flanagano vidutiniški režisūriniai sugebėjimai čia dera prie šiaip jau popsinio Kingo siaubo.
Tiesa, pasakodamas apie žmogaus kovą su vidiniais demonais ir nuolat atlikdamas nostalgiškus reveransus „Švytėjimui“ bei, pavyzdžiui, „Frankenšteinui“ (1931) filmo pradžioje, režisierius išsako ir kažką panašaus į dabarties kritiką.
Kai blogiukai žudo žmones ir sutartinai linksi, kad šių baimės garas nebe toks skanus kaip anksčiau, kad jis yra užterštas visokių technologijų ir „Netflix“, sunku su jais nesutikti – kažkas žmonėse pasikeitė iš esmės. Kaip, beje, ir šiuolaikiniuose siaubo filmuose. Jie vis rečiau kalba apie nepaaiškinamą – egzistencinį – siaubą, vis dažniau stengiasi baimę racionalizuoti ir čia pat nuo jos išgydyti. „Daktaras Miegas“ – ne išimtis.
