7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sluoksnis po sluoksnio atidengti paslaptis

„Scanoramos“ režisieriai apie savo filmus

Parengė K. R.
Nr. 36 (1315), 2019-11-08
Kinas
„Zombi vaikas“
„Zombi vaikas“

Bertrand’as Bonello apie „Zombi vaiką“

 

Prancūzų režisieriaus Bertrand‘o Bonello filmai „Prisiminimai iš viešnamio“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Nocturama“ turi ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje. „Scanorama“ pristato naujausią filmą „Zombi vaikas“ („Zombi Child“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Pateikiame Julijos Gulian pokalbio su režisieriumi, išspausdinto colta.ru, fragmentus.

 

Kodėl biografinės dramos apie Saint Laurent’ą ar filmo „Nocturama“, kuriame beveik visas Paryžius išlekia į orą, autorius nusprendė kurti kamerinę istoriją?

Kad būtų įvairiau! Be to, filmo sumanymas kilo seniai. Tiksliau, liūdno zombio, niūriai vaikštančio naktį po Haičio cukranendrių plantacijas, vaizdinys. 2018 m. kovą nusprendžiau, kad kitam Kanų kino festivaliui nufilmuosiu filmą už pusantro milijono eurų. Scenarijui turėjau kelis mėnesius, filmavimą paskyriau spalį, paskui kelis mėnesius vyko baigiamieji darbai. Ir štai gegužę – premjera.

 

Ar skirti moksleivių vaidmenis visiškai nežinomoms aktorėms – taip pat konceptualus sprendimas? Juk „Nocturamoje“ paauglius vaidino daug kur matyti aktoriai.

Atrenkant aktorius man svarbu kolektyvas. Pamaniau, kad būtų nesąžininga bendraklasių kompanijoje sumaišyti žinomas ir pradedančias aktores, tad paėmiau tik pradedančias. Tai nėra sudėtinga, bet pailgina atrankos procesą – pasižiūrėjome tūkstantį aktorių. Be to, teko ir repetuoti, nors aš beveik nerepetuoju. Bet Haičio filmo daliai rinkomės ne aktorius, o poetus, šokėjus, jei aktorius – tai tik teatro... Haityje buvo aštuonios filmavimo ir... keturiasdešimt pasirengimo dienų. Patekome į patį 2018-ųjų streikų įkarštį. Būta dienų, kai laimė atrodė tiesiog išeiti į gatvę ar važiuoti keliu be jokių nuotykių.

 

Bet juk galėjote apsieiti ir be ekspedicijos į Haitį. Būtumėte nufilmavę zombių scenas kur nors tropikuose.

Taip, kad ir, pavyzdžiui, Dominikos Respublikoje. Bet tai būtų politiškai nekorektiška – lyg pavogčiau Haičio istoriją. Žinojau, kad bus sudėtinga, bet man tai buvo svarbiausias sprendimas.

 

Todėl, kad tokia filmo tema?

Apskritai Haitis yra tokia valstybė, į kurią atvažiuoti su kino kamera – tas pats, kas atvažiuoti su ginklu. O kai baltasis prancūzas atvažiuoja į Haitį ir pareiškia, kad rengiasi kurti filmą apie vudu ir zombius...

 

Tai suvokiama kaip kultūrinė apropriacija?

Būtent! Laimė, mūsų istoriją pasakoja prancūzė mokinė, lyg ir zombio anūkė. Bet tema vietiniams susižavėjimo vis tiek nekėlė. Jie mano, kad dar 4-ajame dešimtmetyje amerikiečiai iš jų pavogė ir iškraipė zombio įvaizdį.

 

Turite omenyje „Baltąjį zombį“ su Bela Lugosi?

Taip, tai geras pavyzdys.

 

O man pasirodė, kad Jūsų melancholiški zombiai labiau primena kaip tik 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečio filmų personažus. Tą patį „Baltąjį zombį“ („White Zombie“, rež. Victor Halperin, 1932) arba Jacques’o Tourneuro (Jack Turner) „Aš vaikščiojau su zombiu“ („Walked with a Zombie“, 1943). Jūsų filmo plakate parašyta „Zombi“, be „e“ pabaigoje – senoji mokykla.

Stengiausi sugrąžinti terminui „zombi“ jo tikrąją reikšmę – vudu burtininkų užburtas žmogus, paverstas vergu cukranendrių plantacijose. Vergijos problema Haityje vis dar labai aštri. Kartu norėjau parodyti, kad vudu kulte nėra nieko baisaus. Tai kaip senovės graikų mitai – siaubingi ir nuostabūs, bet kuriuo atveju padedantys žmonėms gyventi.

 

O pats tikite ta istorija apie narcizą zombį?

Žinoma! O jūs nejaugi ne?

 

Visada norėjau paklausti, kaip dirbate su muzika. Kiekvieno Jūsų filmo garso takelis – kaip savarankiškas personažas.

Man tai tikrai labai svarbu, tad muziką visada rašau kartu su scenarijumi. Labai retai kas nors prisideda montuojant. Bet repas, kurio klausosi mokinės, yra tai, ko klausosi mano penkiolikmetė duktė.

 

Mergaičių mokykla taip pat tikra?

Visiškai tikra – pradedant uniforma ir keistais reveransais. Neturiu jokios fantazijos: tiesiog gugle radau šią mergaičių mokyklą, o kai sužinojau, kad ją įkūrė Napoleonas, viskas susidėliojo: kai Haityje buvo kovojama dėl nepriklausomybės, Paryžiuje buvo atidaryta ši mokykla.

 

 

Florianas Henckelis von Donnersmarckas apie „Kūrinį be autoriaus“

 

Floriano Henckelio von Donnersmarcko filmas „Kitų gyvenimai“ 2006 m. apdovanotas „Oskaru“. Kitas režisieriaus filmas „Turistas“ pasirodė 2010-aisiais. „Kūrinio be autoriaus“ („Werk ohne Autor“, Vokietija, Italija, 2018) taip pat teko palaukti. Filmo istorija paremta tapytojo Gerhardo Richterio, vieno sėkmingiausių šių dienų vokiečių dailininkų ir vadinamojo kapitalistinio realizmo pradininko, biografijos faktais. Tai epinė trijų valandų saga, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Schillingas. Apie filmo herojus ir trisdešimt Vokietijos istorijos metų režisierius pasakojo „Laisvės“ radijo bendradarbiui Olegui Sulkinui. Pateikiame pokalbio fragmentus.

 

Kaip kilo filmo sumanymas?

Žurnalistas Jürgenas Schreiberis parašė labai įdomų straipsnį apie Gerhardą Richterį, jo gyvenimą ir kūrybą. Viename iš paveikslų, kurį įkvėpė 4-ojo dešimtmečio pradžios nuotrauka, Richteris pavaizdavo jaunesniąją savo motinos seserį, keturiolikmetę Marianną, laikančią rankose jį – keturių mėnesių kūdikį. Mariannai buvo diagnozuota šizofrenija, ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje ir buvo sterilizuota. Pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Marianna ir kiti ligoninės pacientai buvo numarinti badu. Visus tuos nusikaltimus naciai vykdė pagal slaptą sterilizavimo ir asmenų, turinčių paveldimų psichikos sutrikimų, naikinimo programą.

Dar vienas Richterio paveikslas, tapęs mūsų filmo impulsu, – grafikos lakštas, kurį man parodė Ulrichas Mühe, suvaidinęs „Stasi“ agentą filme „Kitų gyvenimas“. Tai Richterio dukters Betty portretas. Ji sėdi atlošusi galvą, kad nesimatytų veido. Schreiberis savo 2000-ųjų pradžioje pasirodžiusiame straipsnyje rašė, kad Richteris vedė nacių gydytojo dukterį. Šis gydytojas, turintis oberšturmbanfiurerio laipsnį, buvo atsakingas už daugiau nei devynių šimtų psichiatrijos klinikų pacientų sterilizavimą. Man pasirodė, kad labai įdomu sluoksnis po sluoksnio atidengti aukų ir piktadarių, priverstų gyventi po vienu stogu, paslaptis. Taip pat suintrigavo ir skirtingose politinėse sistemose gyvenusio dailininko evoliucija.

 

Daug dėmesio skiriate išraiškingoms, prasmę turinčioms detalėms. Ar jos buvo jau filmo scenarijuje?

Scenarijus buvo gana išsamus. Bet svarbu, kad tos detalės filme „dirbtų“. Ir čia labai svarbus montažas. Bet šalia montažo logikos egzistuoja ir tikroviško istorijos rodymo logika. Šiuo požiūriu vokiečiams teko ypatinga misija.

 

Ką turite omenyje?

XX a. istorija suskaldė Vokietiją į du blokus. Šis susiskaldymas palietė visą šalį, visas šeimas, net Berlynas buvo padalytas į dvi dalis. Vokiečių tautos sąmonę šį susiskaldymas veikia iki šiol. Pokario vokiečių literatūra daug kalbėjo apie tokį susidvejinimą. Milanas Kundera yra svarstęs, kodėl kai kurios tautos akivaizdžiai linkusios į romano formą. Jis aiškina tuo, kad toms tautoms istorija – ne praeitis, o dabartis. Nesu įsitikinęs, kad romano forma Vokietijoje dabar dominuojanti. Tačiau, kad ir kaip būtų, stengiuosi parodyti kritiškus istorijos momentus, nesiimdamas tiesos sakytojo ar žmogaus, žinančio atsakymus į visus klausimus, vaidmens. Gimiau 1973-iaisiais ir žinau, kad mano karta neturi vieno požiūrio į Vokietijos istoriją. Matyt, tai susiję su šeima, vaikystės įspūdžiais, su tėvais ir gilesnėmis šaknimis. Mano senelis gyveno Silezijoje, vertėsi žemės ūkiu. Po karo, kai Vokietija prarado beveik visą Sileziją, jis buvo priverstas iš ten išvažiuoti. Jis liko be skatiko kišenėje. Visa tai negalėjo neatsiliepti vaikams ir anūkams. Aplinkybės ir įspūdžiai neišvengiamai formuoja tavo sąmonę.

 

Filme rodote tris Vokietijos istorijos dešimtmečius, tris vokiečių kartas, gyvenusias skirtingose sistemose – nacių, socialistinėje ir kapitalistinėje.

Svarbiausia buvo sukurti Kurto, jauno dailininko, perėjusio daugybę išbandymų ir savo įspūdžius sulydžiusio į meno kūrinius, paveikslą. Tačiau faktiškai visas filmas yra dviejų pagrindinių veikėjų dvikova. Jie įkūnija skirtingus požiūrius į gyvenimą. Jų santykių psichologija ypač svarbi. Vienas jų – dailininkas, jis ieško tiesos ir abejoja. Kitas – mokslininkas, gydytojas, jis pasitiki savimi, savo ideologija ir mano, kad žino tiesą. Yra ir grynai šeiminis, žmogiškas jų konflikto aspektas – žento ir uošvio konfliktas. Žentui tai aplinkybė, suteikianti dramatizmo savojo stiliaus mene paieškoms.

 

Sovietų okupacinių pajėgų karininko, kurį vaidina Jevgenijus Sidichinas, istorija tokia netikėta, kad kyla klausimas, ar ji paremta tikrais faktais.

Taip, tai tikra istorija. Apie ją parašė tas pats Schreiberis. Šis sovietų karininkas tikrai padėjo išvengti bausmės nacių gydytojui, atsidėkodamas už tai, kad šis padėjo priimti sudėtingą karininko žmonos gimdymą. Sidichinas suvaidino puikiai. Man nepatinka, kaip vakariečių filmuose dažniausiai vaizduojami rusai. Beveik visada tai vieno kokio nors charakterio bruožo išdidinimas. Tai būna arba labai kietas vaikinas, arba genijus intelektualas.

„Zombi vaikas“
„Zombi vaikas“
„Zombi vaikas“
„Zombi vaikas“
„Zombi vaikas“
„Zombi vaikas“
„Kūrinys be autoriaus“
„Kūrinys be autoriaus“
„Kūrinys be autoriaus“
„Kūrinys be autoriaus“
„Kūrinys be autoriaus“
„Kūrinys be autoriaus“