Kinas
Ilgais rudens vakarais mėgstu internete skaityti įvairias žinias, be kurių, žinoma, galėčiau ramiai apsieiti, bet yra toks posakis „guilty pleasure“ – gėdingas malonumas. Dažniausiai tai žiniasklaidos šiukšlės – pranešimai apie lietuviškų žvaigždžių (atleisk joms, Viešpatie, nes nežino, ką daro) skyrybas ir kitokius meilės nuotykius, apie Kauno mero aferas (ko laukti iš miesto, kuris renka ubagų karalių arba milicininką milijonierių?) ar šiuolaikinis lietuviškas folkloras – restoranų apžvalgos. Nesuprantu, kodėl jos sulaukia tokios milžiniškos skaitytojų neapykantos, juk įvairius nevykusių virėjų televizijos šou visi žiūri ir giria. Skaitau ir stebiuosi, kaip greitai nusitrina ribos tarp abejotinų interneto skaitalų ir to, ką rodo net save, regis, turintys gerbti lietuviški televizijos kanalai. Štai LRT jau visai atvirai palaiko konservatorius ir tyčiojasi iš jų oponentų, nors turėtų būti neutrali. Garbūs žurnalistai kadre nesigėdi vilkėti sukarintos organizacijos uniformų ir agituoja (!) į tą organizaciją stoti visus. Rytinių laidų vedėjai su aplombu pliauškia tokias beprasmybes, kad gėda klausytis net ryte, kai protas dar miega. Gal todėl visai pamokoma pasirodė viena informacija apie kažkur JAV provincijoje namie pitono pasmaugtą moterį. Name, kuriame ji rasta, buvo beveik pusšimtis tokių padarų. Svarbu prisiminti, kad pitonai ir šiukšlės turi savo vietą net televizoriaus ekrane. Todėl, matyt, ir nelieka nieko kito, kaip televizorių naudoti tik filmų žiūrėjimui.
Carlos Simon 2017 m. filmas „Vasara, 1993-ieji“ („LRT Plius“, 14 d. 21.30) perkels į Katalonijos provinciją, kurioje po tėvų mirties atsiduria šešerių metų Frida. Ji pamažu apsipranta su nauja šeima, kaimo gyvenimo būdu, tačiau kartu ir maištauja. Simon nuosekliai laikosi vaiko perspektyvos, bet nekuria filmo apie vargšę našlaitę – greičiau daugiabriaunį vaikystės portretą, filmą apie brendimą ir gedulą. „Vasara, 1993-ieji“ – autobiografinis filmas. Režisierės tėvai buvo narkomanai ir mirė nuo AIDS.
Dabar, kai į kino mokyklas priimami ką tik mokyklą baigę žmonės, jauniems režisieriams patariama kurti filmus apie tai, ką jie patys išgyveno. Kartais tai pasiteisina, kartais ne, nes išgyvenimų skalė dažnai ne tokia ir didelė. Garsiojo „Elitinio būrio“ autorius brazilų režisierius Jose Padilha debiutavo 2002 m. filmu „Autobusas 174“, kuriame pasakojo apie savo gimtajame Rio de Žaneire užgrobtą autobusą. Filmas tapo įrodymu, kaip skurdas prisideda prie nusikalstamumo. Režisierius buvo apkaltintas tuo, kad simpatizuoja nusikaltėliui ir rodo korumpuotą policiją. 2018 m. pasirodęs Padilhos filmas „7 dienos Entebėje“ (TV3, 11 d. 23 val.) taip pat sulaukė kritikos, bet už tai, kad simpatizuoja vienos svarbiausių ir drąsiausių antiteroristinių akcijų rengėjams.
1976 m. iš Tel Avivo į Paryžių skrendantis keleivinis lėktuvas buvo užgrobtas Palestinos kovotojų bei vokiečių teroristų ir priverstas leistis Ugandoje, Entebės oro uoste. Išsigandę keleiviai, tarp kurių buvo ir daug izraeliečių, tapo politinio žaidimo, kuriame ką nors gauti sau planavo ir Ugandos prezidentas, įkaitais. Kai tapo akivaizdu, kad diplomatiškai problemos per septynias dienas išspręsti nepavyks, Izraelis priėmė sprendimą siųsti į Entebę elitinę specialiųjų pajėgų grupę. Padilha filme ir bando analizuoti šią operaciją bei jos užkulisius. Iškart po sėkmingos operacijos buvo sukurti net trys filmai, bet paskui ji buvo pamiršta. Susidomėjimas atgimė, kai 2015 m. buvo išslaptinta dalis Izraelio valstybės ir specialiųjų pajėgų dokumentų.
Filmas rodo, kas vyko Entebėje ir Izraelio ministrų kabinetuose. Tačiau pasakojant apie teroristus ir jų įkaitus, man regis, dažnai pasitenkinama gana įprastais veikėjų motyvais. Nelabai pavyko ir sukompromituoti vokiečių radikalų, kuriuos suvaidino Danielis Brühlis ir Rosamund Pike, idėjas. Izraelio desantininkams taip pat pristigo ryškesnių spalvų. Nors, jei jau kalbame apie spalvas, filme tiksliai perteiktas 8-ojo dešimtmečio koloritas: skirtingi rudos atspalviai vyrauja ir personažų kostiumuose, ir interjeruose.
Nuo 1976-ųjų išpuoliai pasikeitė: prieš kelerius metus sukurtame Michaelo Aptedo filme „Slaptasis agentas“ (LNK, 10 d. 21.40) rodoma teroristų planuojama biologinė Londono ataka. Apie ją sužino CŽV ir išsikviečia iš aktyvios tarnybos pašalintą agentę Elis (Noomi Rapace). Ši greit supranta, kad CŽV viduje veikia išdavikas. Elis oficialiai paskelbiama bėgle, bet tik ji gali sustabdyti ataką. Filmo herojė nuolat susiduria su dvejopais standartais, paranoja, nebaudžiamumu ir išdavystėmis, todėl, kad įvykdytų užduotį, jai pačiai teks lošti ne pagal taisykles. Filme vaidina visas žvaigždynas: Michaelas Douglasas, Johnas Malkovichius, Orlando Bloomas, Toni Collette. Jo kūrėjai gyrėsi, kad įkvėpimo sėmėsi iš filmų apie šnipus klasikos – Carolo Reedo „Trečiojo žmogaus“ (1949) ar Sidney Lumeto „Trijų Kondoro dienų“ (1975), kad konsultavosi su FTB ir CŽV, bet ištarmė gana keista: teroristų reikia ieškoti slaptosiose tarnybose, o ne iš anksto kaltinti musulmonus. Kita vertus, tai nestebina, nes kinematografininkai dažniausiai nemėgsta savų specialiųjų tarnybų, ir visai galiu juos suprasti.
TV1 (9 d. 22.50) parodys Russello Crowe režisūrinį debiutą „Vandens ieškotojas“ (2014), kurio veiksmas sugrąžins į 1919 metus. Tai pasakojimas apie australą Džošua (jį suvaidino pats Crowe), vykstantį į Galipolį ieškoti per Pirmąjį pasaulinį karą pusiasalyje žuvusių trijų savo sūnų. Čia, Turkijos teritorijoje, 1915 m. vasarą vyko vienas daugiausia gyvybių pareikalavusių karo mūšių. Tačiau „Vandens ieškotojas“ – filmas ne apie karą, o apie tai, kokius pėdsakus jis palieka žmonių atmintyje ir sieloje. Jo scenarijus gimė iš vienos karo laikų laiško eilutės apie tai, kaip tėvas, ieškodamas sūnaus, iš Australijos pasiekė Turkiją.
„Vandens ieškotojo“ herojus nori palaidoti sūnus gimtojoje žemėje. Siužetas gana numanomas, jo vingiai – lyg pasiskolinti iš kitų skirtingų žanrų filmų, todėl filme bus ir melodramos, ir tragedijos, ir net mistikos elementų. Crowe būtų galima apkaltinti kad ir kiču, bet ranka nekyla: tai nuoširdus, į meninius atradimus nepretenduojantis filmas. Jis skirtas šimtams tūkstančių Galipolyje žuvusių kareivių ir civilių. Ir tiems, kurie po jų mirties bandė pradėti gyvenimą iš naujo.
Jūsų – Jonas Ūbis
