7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Esu linkęs rodyti pralaimėjusius

Roy’us Anderssonas apie filmą „Apie begalybę“

Kora Ročkienė
Nr. 35 (1314), 2019-11-01
Kinas
Kadras iš filmo „Apie begalybę“
Kadras iš filmo „Apie begalybę“

„Scanoramos“ programoje – naujausias švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Apie begalybę“ („Om det oändliga“, Švedija, Vokietija, Norvegija, 2019), šiemet Venecijoje apdovanotas už geriausią režisūrą. Pateikiame režiseriaus pokalbio su Tatjana Rozenštain, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

 

Jūsų filme nėra įprasto siužeto, herojų, aplinkybių, bet visi siužetai ir veikėjai susieti nematomu ryšiu. Ar yra bendras principas, struktūra, kuriai paklūsta filmas?

Iš tikrųjų tai jokia mįslė! Mano filmas suskirstytas į atskirus siužetus, trumpo metražo filmukus, sujungtus vieno pasakotojo. Su kuo galėčiau tai palyginti?.. Įkvėpimo sėmiausi iš garsaus literatūros kūrinio „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai istorijos, kurias Šahrazada pasakojo savo vyrui valdovui, siekdama atitolinti mirties bausmės jai vykdymą. Ji kiekvieną naktį pasakojo savo istorijas ir nutraukdavo pasakojimą pačioje įdomiausioje vietoje, kad klausytojas norėtų išgirsti tęsinį. Galų gale vyras atšaukė įsakymą dėl bausmės. Mano istorijas taip pat pasakoja moteris: ji gal reali, o gal tai angelas. Savo filmuose niekad nesinaudojau užkadriniu balsu, bet man visada patiko, kaip tai padarė Alainas Resnais filme „Hirošima, mano meile“. Ten moters balsas pasakoja apie tai, ką žiūrovai iškart mato ekrane. Siekiau, kad žiūrovas, kaip ir valdovas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, norėtų, jog filmas niekad nesibaigtų. Noriu tikėti, kad man tai beveik pavyko.

 

Beveik visos Jūsų istorijos – pasakojimai apie tuos, kurie pralaimėjo. Kartais net galima sakyti, kad apie puolusius žmones...

Mūsų laikais, kai patys populiariausi filmai – apie superdidvyrius, noriu kurti filmus apie žmogaus pažeidžiamumą. Tai labai svarbus žmogaus bruožas. Nežinodami apie pažeidžiamumą, negalėsime vieni su kitais elgtis jautriai ir pagarbiai. Nugalėtojai man neįdomūs, esu linkęs rodyti pralaimėjusius. Sutinku jų kasdien – gatvėse, restoranuose, parkuose, o paskui perkeliu į ekraną, abstraktesnius, tarkime, labiau pakylėtus. Šis mano filmas – apie įvairių žmonių gyvenimą, jis susikaupia ties pačiais nereikšmingiausiais arba nesvarbiais jų būties momentais. Tačiau šie momentai įgyja tokią pat reikšmę kaip ir svarbiausi istoriniai įvykiai. Štai pora skrenda virš sugriauto Kelno, eidamas keliu pliaupiant lietui tėvas stabteli, kad užrištų dukters batų raištelius, nugalėta armija eina į karo belaisvių lagerį, praradęs tikėjimą kunigas sapnuoja, kad miestiečiai verčia jį nešti kryžių į Golgotą. Tai begalinis visko, kas žmogiška, kaleidoskopas, mūsų egzistencijos pažeidžiamumo istorija.

 

Tačiau Jūsų filmas palieka slegiantį įspūdį. Vilties jame mažiau nei nusivylimo.

Senosiose drobėse dailininkai dažnai tapė žmogžudysčių, prievartos, kovos scenas. Tačiau jie norėjo, kad mes, žiūrovai, labiau vertintume gyvenimą, taip pat norėjo sukoncentruoti visą savo laiko energiją. Esu didelis Otto Dixo ir Georgo Groszo bei „socialinio realizmo“ krypties gerbėjas. Dixas vaizdavo baisius dalykus, bjaurius žmones, nes manė, kad jo drąsa yra kūrėjo valios ir didybės požymis. Jo vaizdai atėjo iš gyvenimo. Būdamas darbininko sūnus, jis savanoriu išėjo į karą – išbandyti bedugnių ir siaubingų gyvenimo gelmių. Jo paveikslai detalūs, aštrūs, groteskiški. Nors matė tik mirtį ir kančias, Dixas sugebėjo kurti gyvą ir ryškų meną. Dažnai pavydžiu tapytojams, nes man atrodo, kad tapybos kalba vizualiai turtingesnė nei kino, kad tapybos istorija svarbesnė ir dramatiškesnė. Tikri meno kūriniai visada yra tiesa, bet jie visuomet subjektyvūs.

Mane visąlaik domino istorija ir jos cikliškumas. Istorija buvo mano specialybė universitete, taip pat studijavau literatūros istoriją, filosofiją ir skandinavų kalbas. Mane ypač domina du pasauliniai karai. Nemanau, kad žmonės gali numatyti pasaulinius sukrėtimus. Bet sakoma, kad menininkas sugeba aplenkti visuomenę, kurioje gyvena. Jis tai dažnai daro intuityviai, nesuvokdamas. Reikia mokytis skaityti genialiausių menininkų darbus, nes juose dažnai slypi perspėjimai apie tai, kas laukia. Gyvename sunkiais laikais, abejingumo epochoje. Savo filme norėjau pasiekti priešingą efektą – sužadinti užuojautą. Noriu, kad mes vėl pajustume vienas kitam daugiau užuojautos. Jei menininkas turi tarnauti žmonijai, tai galbūt šiandien jam reikia sutelkti visas jėgas kovai su apatija.

 

Parengė Kora Ročkienė

Žymos:
Kora Ročkienė,
Kadras iš filmo „Apie begalybę“
Kadras iš filmo „Apie begalybę“