7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuviškas ekshibicionizmas

Nauji filmai – „Pats sau milijonierius“, „Leonė. Bėganti į šviesą“

Piktos kino kritikės
Nr. 36 (1315), 2019-11-08
Kinas
Kadras iš filmo „Pats sau milijonierius“
Kadras iš filmo „Pats sau milijonierius“

Kiekvieną kartą, pasirodant kokiai naujai lietuviškai komedijai ar netikėtai režisierių, scenaristų amplua save atradusių veikėjų filmams, įtikinėjame save, kad reikia žiūrėti visą nacionalinę produkciją, užčiuopti nacionalinio kino pulsą, sužinoti, kuo žmonės gyvena ir kas yra tie populiariausi, pelningiausi... Tačiau po kiekvieno tokio filmo tenka keiktis, spjaudytis ir kraipyti galvą, nors tikrai nepavadintume savęs aukštojo meno apologetėmis.

 

Tad lietuviškam kinui žiūrėti pasirinkome ir tinkamiausią laiką – Heloviną bei Visų Šventųjų dieną, ir erdvę – Vilniaus prekybos centrą „Akropolis“. Kad niekas nekaltintų, jog gyvename savo burbule ir nenusileidžiame ant žemės. Liaudies draugo Tado Vidmanto filmą „Pats sau milijonierius“ per Heloviną žiūrėjome kartu su liaudimi, į kurią jis orientuojasi, ir iš liaudiško solidarumo nusipirkome truputį spragėsių. Kaip tikros kritikės, gavome beveik paskutines vietas pirmoje eilėje. „Leonės. Begančios į šviesą“ premjera įvyko kitą dieną, tad suskubome ir į ją.

 

Produktyvumu tiesiog stebinantis Tadas Vidmantas eina pramintais takeliais ir kuria dar vieną „durną komediją“ (taip autorius atsiliepia apie savo filmus). Šįkart jo įkvėpimo šaltinis – sukčiavimu kaltinamas verslininkas Paulius Aršauskas, turintis pomėgį demonstruoti prabangaus gyvenimo peripetijas socialiniuose tinkluose (kokią mašiną vairuoja, ką ir kur valgo, kokią gražuolę apsikabinęs pašonėje laiko). Šįkart nusitaikęs į neaiškiais būdais praturtėjusius naujalietuvius, kurių gyvenimo „filosofija“ ir vaizdeliai užtvindė įvairiausias gyvenimo būdo laidas ir interneto portalus, Vidmantas „iškepė“ dar vieną buitiniais anekdotais praskiestą didaktišką komediją apie nevykėlį verslininką, kurio moto – reikia būti savimi, o materialios vertybės nėra svarbiausia gyvenime. (Retrospektyviai galima įžvelgti net tam tikrą Vidmanto brandą.) Vis dėlto, nepaisant gana patetiškos filmo „Pats sau milijonierius“ ištarmės, labiausiai stebina jo forma, kuri greičiau tokia tik apsimeta. Aktorių vaidyba – klojimo teatro lygio, dramaturgija primena vaikystėje skaityto Antulio Donaldo komiksus, mizanscenos monotoniškos, ritmas šlubuoja...  Jei ir galima pamatyti šiokį tokį Vidmanto „augimą“ moralinių vertybių ir prioritetų srityje, kaip režisierius, jis, regis, nelabai kur pajudėjo nuo debiutinio „Gauto iškvietimo“ laikų. Regis, Vidmantas „nukalė“ savo sėkmės šabloną: svarbiausia rodyti atpažįstamas aplinkybes, situacijas, veikėjų tipažus ar aktorių veidus, viską praskiesti ne pačiais rafinuočiausiais juokeliais, ir voilà – dar viena pelningiausia komedija.

 

Žiūrint filmą neapleido klausimas: Vidmantas kažkada aiškino, kad būtent į liaudį ir orientuojasi. Taip, iš paprastos liaudies mokesčių į biudžetą taip pat surenkama daugiausiai pinigų, bet galvoji ir dar apie ką kita: gal režisierius šiuo teiginiu maskuoja savo intelektinį ribotumą, nenori niekuo išsiskirti ir būti tiesiog savas „seniukas“ – bijantis neįtikti daugumai, nemetantis iššūkio žiūrovui, veikiau jam pataikaujantis. O gal tai dabar tiesiog tendencija, mat viena iškiliausių Lietuvos feminisčių Beata Tiškevič taip pat pasirodė filme ir turbūt pati to nesuprasdama diskreditavo ne tik save, bet ir tas, kurios rimtai kovoja dėl lygių galimybių. Apie pagrindinį aktorių Audrių Bružą nelabai ką ir bepasakysi. Panašios „komedijos“ jį taip nuvalkiojo ir ištampė, kad aktorius primena suplyšusį kaliošą…

 

Tačiau filmo „Leonė. Bėganti į šviesą“ autoriai, regis, turėjo ar bent jau apsimetė, kad turi, meninių ambicijų (aišku, kiekvienas jas supranta skirtingai). Vis dėlto Žilvinui Žusinui (scenaristas, režisierius) ir Ingridai Toleikytei (scenarijaus bendraautorė, aktorė) būtų pravertę pasižiūrėti Vidmanto filmą dėl akivaizdaus moralo, pasak kurio, nereikėtų apsimetinėti tuo, kuo nesi. Mat tai, ką jie daro, galima pavadinti tik ekshibicionizmu. Filmas – visiškas kratinys: videoklipų, socialinių reklamų, kriminalinių filmų ir įvairiausių kitų „ekscesų“ mišrainė. Jame sukergtos akivaizdžiai dvi viena prie kitos nederančios siužetinės linijos. Viena jų – dramatiška istorija apie paauglę Leonę, užsiimančią nusikalstama veikla, kad galėtų išlaikyti save ir neįgalų tėvą. Kita – apie tris merginas iš provincijos, kurios atvyko į Vilnių „pastudijuoti“. Visa tai vainikuoja epilogas, kuriame vienuole tapusi Leonė postringauja apie gyvenimo prasmę. Filmas stebina eklektika ir blogu skoniu taip pat, kaip ir Lietuvos popmuzikos scena. Regis, Žusinas ir Toleikytė bandė parodyti visą savo supratimą apie kiną arba tai, ką pastaruoju metu matė. Tad išėjo kažkas tarp Mario Martinsono „Nereikalingų žmonių“ ir „Tarp mūsų, mergaičių“. Gal taip bandoma apeliuoti į „visaėdžius“ Lietuvos kino žiūrovus?

 

Vis dėlto „visaėdžiais“ pavadintume ir mūsų influencerius, ir tokiais apsimetančius vedėjus, ir dalyvaujančiuosius įvairiausio plauko TV laidose. Jų žodynas, o gal ir smegenų vingiai, siauresni už Eločkos Ščiukinos iš „Dvylikos kėdžių“. Gal todėl jie žino, kas yra „teisingos“ vertybės ir „teisingas“ gyvenimo būdas. Tokie atrodo ir „Leonės. Bėgančios į šviesą“ kūrėjai. Neatskleidžiant siužeto, užtenka pristatyti pagrindinius veikėjus. Leonė – scenaristė ir aktorė Igrida Toleikytė – lietuviška Lisbetos Salander kopija, tėvui skaitanti Karlo Ove’s Knausgårdo „Mano kovą“ (kaip tiesmukai simboliška). Luknė (Dalia Belickaitė) vaidina pati save, tai yra traumuotą krepšininkę, kurios karjera baigėsi. Aldutė (Gustė Valinskaitė) studijuoja mediciną ir kenčia nuo bulimijos. Ir pagaliau gyvenimo guru, kažkas tarp modelio ir prostitutės, Emily (Ingrida Voverytė), gyvenanti kartu su merginomis vienam kambary Saulėtekio bendrabutyje, bet vairuojanti naujutėlaitį mersedesą. Leonės tėvas (Vytautas Kaniušonis) sėdi invalido vežimėlyje po avarijos (gelbėjo Leonę) ir dar serga Parkinsono liga... Jo bandymas desperatiškai kažką pasakyti dukteriai pasirodė gana simboliškas – jį tiesiog paralyžiavo režisūra ir kolegių vaidyba... Filmo moralas irgi baisiai lietuviškas: per paskaitą medikei Aldutei profesorius mūsų sveikatos ministro žodžiais aiškina, koks blogis yra alkoholis ir narkotikai, ir šis motyvas nuolat bus kišamas visą filmą. Svarbiausia (kaip ir Vidmanto filme) – išlikti savimi ir prie nieko nesitaikyti. Ironiškai skamba, stebint, ką daro šiuodu kūrėjai.

 

Moralas: jei vis dar norite pamatyti du aptartus filmus – nenorėkite, geriau per TV pažiūrėkite Jono Ūbio rekomenduojamas juostas.

 

P. S. Nors jeigu atsirastų savanorių mazochistų, trokštančių panerti į lietuviškos pasąmonės košmarus ar narcizų „kūrėjų“ svaičiojimus, šie filmai – puiki galimybė.

 

Piktos kino kritikės: Santa Lingevičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė

 

Kadras iš filmo „Pats sau milijonierius“
Kadras iš filmo „Pats sau milijonierius“
Kadras iš filmo „Pats sau milijonierius“
Kadras iš filmo „Pats sau milijonierius“
Kadras iš filmo „Leonė. Bėganti į šviesą“
Kadras iš filmo „Leonė. Bėganti į šviesą“
Kadras iš filmo „Leonė. Bėganti į šviesą“
Kadras iš filmo „Leonė. Bėganti į šviesą“