Aptariant kandidatus
Tęsiame pasakojimą apie „Oskarus“. Šįkart pasvarstysime apie geriausius moterų aktorių vaidmenis. Praėję metai ir vėl buvo nesėkmingi afroamerikiečiams. Tikrai apmaudu, kad „už borto“ liko Jordanas Peele’as su filmu „Mes“ („Us“, JAV, Japonija, 2019) ir jame vaidinanti nuostabioji Lupita Nyong’o. Teisingai sako ne kartą minėtas „The New Yorker“ kino kritikas Josephas Brody, kad, priešingai nei pirmajame filme „Pradink“ (2017), kuriame aiškiai formuluojami teiginiai apie rasių politiką, „Mes“ apie afroamerikiečių šeimos patirtis kalba taip, jog ima braškėti socialinis komfortas. Filmo „Mes“ ignoravimą Brody pavadino tikra gėda.
Apie „Mažųjų moterų“ autorę Louisą May Alcott
Louisa May Alcott (1832–1888) – viena iš moterų literatūros pionierių. Į istoriją ji įėjo kaip sentimentalaus romano, skirto paauglėms, „Mažosios moterys“ autorė, tačiau pažvelgus į rašytojos biografiją gali pasirodyti, kad Alcott visai galėtų būti ir mūsų amžininkė. „Mažosios moterys“ išėjo 1868 m. ir dabar knyga atrodo senamadiška, bet pagrindinė jos herojė Džo Marč nuolat patenka į mėgstamiausių moterų personažų sąrašus. Simone de Beauvoir yra prisipažinusi, kad „aistringai susitapatino su intelektualiąja Džo“, svarbiausia JAV feministė Gloria Steinem tvirtino, kad jos dėka pati tapo rašytoja, J.K. Rowling sakė: „Sunku pervertinti, ką ji reiškė mažai, negražiai mergaitei Jo, kuri turėjo temperamentą ir ambicijų rašyti.“
Nauji filmai – „Mažosios moterys“
Louisos May Alcott „Mažosios moterys“ – iš tų knygų, su kuriomis išaugo ne viena moterų (ir ne tik JAV) karta. Lietuvoje knyga pasirodė palyginti neseniai, tad iš savo vaikystės „privalomo sąrašo“ geriausiai prisimenu 1922 m. Reşato Nuri Güntekino parašytą „Čiauškutę“. Nežinau, kaip ši knyga atklydo į Lietuvą, bet ją skaitė visos paauglės. Pasakojimas apie jauną mokytoją, kuri nori būti savarankiška ir mokytojauja Anatolijoje, ugdė suvokimą apie moters vietą pasaulyje, mokė kovoti už principus ir tikėti meile. JAV panašų statusą turi 1868 m. pasirodžiusios „Mažosios moterys“, todėl nestebina, kad jau sukurta beveik dešimt knygos ekranizacijų (filmų bei serialų) ir kiekviena jų savaip žymi laiko pokyčius. Iš pradžių nustebau sužinojusi, kad naujojo amžiaus ekranizacijos imsis iš jaunų, intelektualių ir nepriklausomų kūrėjų talentu bei subtilumu išsiskirianti aktorė ir režisierė Greta Gerwig, bet pasižiūrėjusi jos „Mažųjų moterų“ („Little Women“, JAV, 2019) versiją suprantu, kad tokio filmo reikėjo ir jai.
Krėsle prie televizoriaus
1851-ieji. Broliai Čarlis ir Elaja Sistersai (Joaquin Phoenix, John C. Reilly) yra samdomi žudikai. Jie užaugo Laukiniuose Vakaruose ir kitokio gyvenimo nepažįsta. Vyresnėlis Elaja labiau linkęs susimąstyti ir, regis, jau norėtų gyventi kitaip. Amžinai girtas Čarlis nori būti šio dueto svarbiausias.
Aptariant kandidatus
Šįkart aptarsime kandidatus į „Oskarą“ užsienio filmo kategorijoje, kur akivaizdžiai viršų ima socialinės dramos. Tamaros Kotevskos ir Ljubomiro Stefanovo „Medaus šalį“ aprašėme ankstesniame tekste, mat ji nominuota „Oskarui“ ir kaip geriausias dokumentinis filmas. Vis dėlto mus domina ir šio filmo sėkmės fenomenas. Regis, Vakarų pasaulis tik dabar atranda poetinę dokumentiką. „Medaus šalis“ pateko ir tarp geriausių britų žurnalo „Sight & Sound“ penkiasdešimties metų filmų. Jo premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, ten filmas buvo apdovanotas net trimis prizais.
Nauji filmai – „Zuikis Džodžo“
Johanesas Becleris – dešimtmetis Hitlerjugendo narys, svajojantis tapti didžiu naciu. Net jo įsivaizduojamas draugas, kuris visada paguodžia ir padrąsina, yra ne kas kitas, o Trečiojo Reicho vadas. Tiesa, Johaneso, arba, kaip jį vadina draugai, Džodžo, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai fiureris vos jo nepražudo. Atrodo, Taika Waititi tokia fantasmagoriška įžanga bando žiūrovams pasakyti, kad filmas „Zuikis Džodžo“ („Jojo Rabbit“, JAV, Vokietija, Čekija, 2019) – ne šiaip juodojo humoro komedija ar satyriškas žvilgsnis į nacių Vokietiją.
Kviečia „Žiemos ekranai“
Sausio 23 d. jau penkioliktą kartą prasideda prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį sudaro pagrindinė, retrospektyvinė ir jauniesiems žiūrovams skirta programos. Pagrindinėje, kuri pavadinta „Dabarties laiko beieškant“, bus parodyta penkiolika pastarųjų metų prancūzų filmų, retrospektyvinę programą „Atsitiktinumai ir sutapimai“ sudaro dešimt kino klasikos kūrinių, jauniesiems žiūrovams siūloma trumpo metražo animacinių filmų programa bei Marco Borealio ir Thibaut Chatelio animacinis filmas „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“ („Ma maman est en Amerique, ella a rencontre Buffalo Bill“, 2013).
Nauji filmai – „Mafijos išdavikas“
Vienas didžiųjų italų kino kūrėjų Marco Bellocchio debiutavo 1965-aisiais. Tada jo filmas „Kumščiai kišenėse“ vieniems tapo naujojo italų kino maišto simboliu, kitiems – Vakarų kultūros degradavimo įrodymu. Bėgant metams Bellocchio požiūris į kiną, visuomenę ar politiką, regis, nepasikeitė. Kad režisierius ir toliau lieka ironiškas Italijos visuomenės kritikas, įrodo ir pernai Kanų kino festivalio konkurse parodytas jo filmas „Mafijos išdavikas“ („Il Traditore“, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2019).
Krėsle prie televizoriaus
Italija, 1966-ieji. Džiazo trimitininkas Chetas Bakeris atsidūrė kalėjime. Jį kankina haliucinacijos... Taip prasideda kanadiečio Robert’o Budreau filmas „Gimęs liūdėti“ („LRT Plius“, 23 d. 21.33), iškart pareiškiantis, kad nuostabiausios melodijos gimsta iš skausmo, kraujo ir purvo. Iš narkotikų ir meilės. Tokių filmų buvo daug. Tačiau ir Budreau nelabai nutolsta nuo šio apie džiazo muzikantus pasakojančio kino „kanono“. Kai 1988-aisiais Bakeris Amsterdame iššoko pro viešbučio langą, vis dar buvo priklausomas nuo narkotikų.
Aptariant kandidatus
Didžiųjų apdovanojimų sezonas prasidėjo. Tad šįkart nusprendėme aptarti „Oskarui“ nominuotus dokumentinius filmus, kurie neretai lieka žvaigždžių spindesio ir triukšmo šešėlyje. Galima susidaryti įspūdį, kad Amerikos kino akademija dokumentinį kiną vertina gana utilitaristiškai – svarbiausia yra siunčiama žinia. Tad nieko keista, kad į sąrašą patekusių filmų temos sukasi apie tą pačią pasauliui nerimą keliančių politinių, ekologinių, socialinių ir kitokių katastrofų / problemų ašį (žmogaus teises, rasizmą, politinį atstovavimą).