Kinas
Louisos May Alcott „Mažosios moterys“ – iš tų knygų, su kuriomis išaugo ne viena moterų (ir ne tik JAV) karta. Lietuvoje knyga pasirodė palyginti neseniai, tad iš savo vaikystės „privalomo sąrašo“ geriausiai prisimenu 1922 m. Reşato Nuri Güntekino parašytą „Čiauškutę“. Nežinau, kaip ši knyga atklydo į Lietuvą, bet ją skaitė visos paauglės. Pasakojimas apie jauną mokytoją, kuri nori būti savarankiška ir mokytojauja Anatolijoje, ugdė suvokimą apie moters vietą pasaulyje, mokė kovoti už principus ir tikėti meile. JAV panašų statusą turi 1868 m. pasirodžiusios „Mažosios moterys“, todėl nestebina, kad jau sukurta beveik dešimt knygos ekranizacijų (filmų bei serialų) ir kiekviena jų savaip žymi laiko pokyčius. Iš pradžių nustebau sužinojusi, kad naujojo amžiaus ekranizacijos imsis iš jaunų, intelektualių ir nepriklausomų kūrėjų talentu bei subtilumu išsiskirianti aktorė ir režisierė Greta Gerwig, bet pasižiūrėjusi jos „Mažųjų moterų“ („Little Women“, JAV, 2019) versiją suprantu, kad tokio filmo reikėjo ir jai. Ekranizacija – visada gera profesionalumo mokykla ir kartu geras būdas įrodyti profesinę brandą. „Lady Bird“ režisierė yra prisipažinusi, kad vaikystėje knygą skaitė nuolat, o paskui atidėjo į šalį dvidešimčiai metų, bet kai ją paėmė vėl, „knyga pasirodė dar šiuolaikiškesnė ir intensyvesnė, nei atrodė prisiminimuose“.
Mačiusius bent vieną ankstesnę ir, būkime teisingi, gana didaktišką romano ekranizaciją nustebins, kaip grakščiai Gerwig išvengė ne vienos literatūrinės pinklės ir pirmiausia salsvos didaktikos. Pasakodama apie keturias daktaro Marčo dukteris, kurios Pilietinio karo metais ilgisi kariauti išėjusio tėvo, padeda mamai ir stojiškai kovoja su vis didėjančiu skurdu, režisierė pirmiausia atsisakė chronologinio pasakojimo. Svarbius seserų gyvenimo įvykius filme matome maištingosios Džo (Saoirse Ronan) akimis, kai atsidūrusi vienoje ar kitoje situacijoje ji pasineria į prisiminimus. Džo – pradedanti rašytoja, ji mokytojauja Niujorke ir padeda mamai bei seserims išgyventi. Grįžusi namo, nes susirgo jaunėlė Bet (Eliza Scanlen), Džo vis dažniau prisimena pauglystės metus, kai seserys nusprendė būti savarankiškos, įgyvendinti ambicingus planus. Jos nori, kad kiekviena gyvenimo akimirka būtų prasminga ir kupina darbų. Džo fantazuoja, kad Meg (Emma Watson) taps garsia aktore, Emi (Florence Pugh) nori būti dailininkė, o tylenė Bet daugiausia laiko skiria muzikai. Kaip ir mama (Laura Dern), seserys padeda skurstantiems, nors pačios gali likti be kalėdinių pusryčių.
Režisierė meistriškai supina skirtingų metų įvykius, meilės istorijas ir Džo siekį rašyti, dėl kurio jai teks paaukoti meilę. Gerwig (kuri studijavo anglų literatūrą ir filosofiją, yra ir filmo scenaristė) įpynė į pasakojimą Alcott biografijos faktų, tiksliai sudėjo šiuolaikiškus akcentus: jos herojės maištauja prieš piktosios tetos Marč (Meryl Streep) įrodinėjamą žiaurią tiesą, kad moteris negali likti netekėjusi, jei nenori skursti, tapti pastumdėle ir mirti. Tik vyriausia iš seserų Meg atsisakys vaikystės pažadų ir ištekės už neturtingo mokytojo, nes mano, kad tikrasis jos pašaukimas – būti žmona ir motina. Todėl Gerwig ji domina mažiau už maištingąją Džo, kuri atstums turtingą įsimylėjėlį, aukosis šeimai, rašydama tai, ką dabar pavadintų pulp fiction, o pasijutusi išduota ir nelaiminga pradės rašyti turtus ir šlovę jai pelniusį romaną. Tiesa, jai vis dėlto teks nusileisti filmo pradžioje leidėjo iškeltam reikalavimui, kad finale teigiama herojė privalo ištekėti, bet Gerwig jam tikrai nenusileis: „Mažųjų moterų“ finalas dviprasmiškas, nes režisierė rodo ir „laimingą pabaigą“, ir Džo, vieną stebinčią, kaip jos rankraštis virsta knyga.
Šis epizodas, kaip ir ne vienas kitas, padeda sukurti tikslią XIX a. antrosios pusės atmosferą, tą materialųjį laiką, kurį suvokiame matydami herojes namuose supančią prietemą – žvakių šviesos turėjo pakakti, ar išgirdę, kad moters suknelei turėtų užtekti 18 metrų audinio. Vis dėlto tą atmosferą labiau kuria seserų, ypač Emi, svarstymai apie vedybas ar mintys, kad meilė neturėtų būti vienintelis moters tikslas. Seserys tarsi gyvena didžiosios istorijos fone: apie Pilietinį karą, moterų ar rasinę diskriminaciją, ekonominę krizę užsimenama vos keliais, bet taikliais epizodais, nes svarbiausia filme – seserų kova dėl asmeninės laisvės.
Gerwig pavyko suburti įdomų aktorių ansamblį, kuriame dominuoja moterys. Vyrai čia lyg ir nereikalingi, nors kartais ir tampa seserų poelgių katalizatoriais. Iš karo grįžęs tėvas (Bob Odenkirk) yra lyg statistas, turtuolis kaimynas (Chris Cooper) – taip pat, o jo gražuolis bevalis anūkas, kurį suvaidino Timothée Chalamet, iki pat filmo pabaigos lieka tik žavus nesubrendėlis. Gal tik Louis Garrelio užsienietis profesorius dar gali reabiliuoti vyrus, nors ir jis iki galo nekovoja dėl Džo meilės.
