7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarptautinis „Oskaras“

Aptariant kandidatus

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Kinas
Kadras iš filmo „Skausmas ir šlovė“
Kadras iš filmo „Skausmas ir šlovė“

Šįkart aptarsime kandidatus į „Oskarą“ užsienio filmo kategorijoje, kur akivaizdžiai viršų ima socialinės dramos. Tamaros Kotevskos ir Ljubomiro Stefanovo „Medaus šalį“ aprašėme ankstesniame tekste, mat ji nominuota „Oskarui“ ir kaip geriausias dokumentinis filmas. Vis dėlto mus domina ir šio filmo sėkmės fenomenas. Regis, Vakarų pasaulis tik dabar atranda poetinę dokumentiką. „Medaus šalis“ pateko ir tarp geriausių britų žurnalo „Sight & Sound“ penkiasdešimties metų filmų. Jo premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, ten filmas buvo apdovanotas net trimis prizais. Ne paslaptis, kad filmų kokybę lemia ne tik jų kūrybinė grupė su režisieriumi priešaky, bet ir įtakingi leidiniai, kino kritikai, festivalių programų sudarytojai. Tačiau ganėtinai aiški filmo žinutė taip pat palengvino kūrinio kelią po pasaulį ir „Oskaro“ nominacijų link.

 

Štai „Sight & Sound“ rašo, kad tai skausminga grobuoniško kapitalizmo, naikinančio aplinką, alegorija; arba – žmogaus, linkusio nuolat naikinti visa aplinkui, mikrokosmosas. Dar aiškiau pasidaro, kai viską paaiškina patys režisieriai: Hatidzės istorija primena bitės, su kuriomis ji (su)gyvena, istoriją. Tai bitė motinėlė, niekada nepaliekanti savo namų, o bičių grupės, gyvenančios toje pačioje teritorijoje, nuolat kovoja dėl išlikimo, tad, anot kūrėjų, akivaizdu, kad skirtumo tarp mūsų ir mažesnių pasaulių nėra.

 

Taip, ekodokumentika dabar labai populiari, juolab kad iš galutinio penketuko užsienio filmo kategorijoje „Medaus šalis“ išstūmė ir Kantemiro Balagovo „Ilgšę“ („Dylda“, Rusija, 2019), ir Mati Diop „Atlantes“ („Atlantique“, Senegalas, Prancūzija, Belgija, 2019). Ankstesniame tekste taip pat užsiminėme apie skurdo eksploataciją, kuri filme akivaizdi, tad negalime nesutikti su „The New Yorker“ piktu kino kritiku Richardu Brody, pavadinusiu filmą agrarine fantazija. Jis taip pat pliekia režisierius, kad šie pasinaudojo „žalia“ Hatidzės gyvenimo medžiaga kaip moliu ir pavertė jį atpažįstama drama, atitinkančia tvarkingą ir hermetišką kūrėjų schemą. Taip jie esą parodė nepagarbą savo filmo personažams. Vienas filmo režisierių Ljubomiras Stefanovas naują filmą kurs apie vėžlius gėjus. Gali būti, kad LGBT kino festivaliai jo lauks išskėstomis rankomis.

 

Didžiausiu praėjusių ir jau šių metų medijų favoritu tapo Bong Joon-ho ir jo filmas „Parazitas“ („Gisaengchung“, Pietų Korėja, 2019). „Sight & Sound“ nė nemirktelėję režisierių vadina numylėtiniu ir pirmąkart žurnalo istorijoje suteikė jam progą tapti kovo numerio redaktoriumi. Į numerį bus įtrauktos „Parazito“ kadruotės, aprašytas režisieriaus kūrybinis kelias, prisimenamas kitas Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-youngas, taip pat Bong Joon-ho atrinks dvidešimt jam asmeniškai įdomiausių režisierių iš viso pasaulio. Dar 2012-aisiais žurnalui Bong Joon-ho sudarė geriausių filmų dešimtuką, iš kurio gana aiškiai galima susidaryti nuomonę ir apie jo paties stilistiką. Sąraše atsidūrė Orsono Welleso „Blogio prisilietimas“ („Touch of Evil“, 1958), Alfredo Hitchcocko „Psichopatas“ („Psycho“, 1960), iš vėlesnių – brolių Coenų „Fargo“ (1995) ar Davido Fincherio „Zodiakas“ (2007).

 

Saspenso ir trilerio „Parazite“ apstu, tačiau ar masinis pamišimas dėl šio filmo adekvatus – parodys laikas. Bong Joon-ho visada buvo aršus socialinės nelygybės kritikas (prisiminkime kad ir distopiją „Sniego traukinys“, 2013), puikiai gebantis apie opias problemas kalbėti satyriškai, net komiškai, o kai kurių situacijų absurdiškumas ir siužeto vingiai „Parazite“ šiek tiek primena Coenų ar Quentino Tarantino filmus. Čia patosą keičia komedija, šią – laukinis žiaurumas, verčiantis ne tik krūpčioti, bet ir kvatoti, nes situacijos nebekelia nuostabos, ypač skaitant kasdienes naujienas, kaip Homo sapiens elgiasi su savo rūšies atstovais. Gerai dabartinę situaciją apibūdino britų kino kritikas Michaelas Atkinsonas: nuo „Brexito“ iki trampizmo, nuo Honkongo iki Filipinų – nusidėvėję socialinių klasių laidai vis labiau pradeda kibirkščiuoti ir galiausiai užsidega. Turtuoliai atakuoja vargšus, šie kerta atgal, mat esant dabartinei stresinei situacijai nebėra ko prarasti ir jau darosi nebeaišku, kas bus toliau. Tačiau įžūlus filmo tiesmukumas, deja, atima iš žiūrovo teisę į fantaziją. Jei prisiminsime ankstesnius režisieriaus filmus, „Parazitas“ gana konservatyvus: Bong Joon-ho tik flirtuoja su ekstremalia forma, tad filmas nei revoliucinis, nei vizionieriškas, tačiau skleidžia svarbią moralinę žinią.

 

Kaip ir Bong Joon-ho, Janas Komasa filme „Kristaus kūno ir kraujo šventė“ („Boże Ciało“, Lenkija, 2019) nevengia komiškų situacijų. Jau pats filmo išeities taškas – jaunas nusikaltėlis apsimeta kunigu – greičiau apeliuoja į komediją nei į socialinę dramą. Filmo protagonistas Danielis (Bartosz Bielenia) atlikdamas bausmę kolonijoje susižavi religija ir norėtų tapti kunigu. Tačiau, kaip galime suprasti, tai neįmanoma. Lygtinai paleistas Danielis atvyksta į Lenkijos užkampį, kuriame netikėtai yra palaikomas kunigu ir galiausiai imasi bendruomenės ganytojo vaidmens bei bando atkurti jos trapią moralinę tvarką. Galima sakyti, kad filmas – dar viena fantazija apie šaunią Bažnyčią. Danielis nesako tradicinių pamokslų, bendrauja su jaunimu, kartu net parūko žolės, rengia konkursus vaikams, stengiasi būti kaimo bendruomenės dalimi. Tai prieštarauja Bažnyčios griežtumui ir senamadiškumui. Visomis prasmėmis Danielis – „kietas“ kunigas, energingai degančiomis akimis (regis, tokie norėtų būti ir Lietuvos kunigai, leidžiantys knygas, besifilmuojantys televizijoje etc.). Jis taip pat bando sutaikyti bendruomenę, kurią padalijo automobilių avarija, nusinešusi septynių jaunuolių gyvybes. Tad greta Bažnyčios vaidmens šiuolaikinėje visuomenėje temos Komasa kalba apie bendruomenę, skaldomą neapykantos bei keršto troškimo, ir psichoterapijos poreikį. Režisierius filme derina išties profesionaliai, sklandžiai, amerikiečiams suprantama kino kalba papasakotą istoriją apie nusidėjėlį šventąjį ir temas, akivaizdu, aktualias ne tik Lenkijai.

 

Komasos filme bendruomenę bando vienyti kunigas, o kitame nominuotame filme „Vargdieniai“ („Les misérables“, Prancūzija, 2019) visuomenės vienytoju tampa futbolas. Tačiau vienybė trunka akimirką – pasibaigus pasaulio futbolo čempionatui, kuriame triumfavo Prancūzijos komanda, visi grįžta į savo realybę ir getus. Victoro Hugo „Vargdienių“ ekranizacijų, ko gero, daugiau nei Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ ar „Hamleto“, tačiau režisierius Ladjas Ly nebijo būti apkaltintas senamadiškumu ir neoriginalumu. Juolab kad temos universalios: galios prigimtis, kaltė, neapykanta ir meilė, politika ir moralė, likimo nuskriaustieji, nekilmingieji ir beturčiai. Laikai keičiasi, o žmogaus elgesys – beveik toks pat. Šįkart nuskriaustieji – ne tik viename skurdžiausių Paryžiaus rajonų gyvenantys skirtingų rasių ir religijų atstovai, bet ir rajono gatvėse patruliuojantys policininkai. Dokumentine stilistika nufilmuotų socialinių dramų prikurta daug (ypač prancūziškų), tačiau režisierius nekuria aukų ir agresorių stigmų. Tie patys policininkai yra politinių ir socialinių aplinkybių įkaitai. Kaip ir Bong Joon-ho „Parazite“, šiame filme netrūksta veiksmo, bet „Vargdienius“ žiūrėti daug sunkiau, nes filmas kur kas arčiau realybės, kuri, rodos, žiauresnė už kiną. Net ir jauniausių filmo personažų veiduose atsispindi tokia baisi panieka Kitam, kad darosi baugu, kur link nuves neapykanta. Režisierius klausimą palieka atvirą – ne tik prancūzams, bet ir viso pasaulio žiūrovams.

 

Visame šiame aktualios tematikos filmų kontekste labiausiai išsiskiria Pedro Almodóvaro „Skausmas ir šlovė“, kuris dėl savo autobiografiškumo lygintas su Federico Fellini „8 ½“ (1963) ar Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievele“ (1957). Filmai, kuriuose autoriai linksta į savirefleksiją, kalba apie kūrybą ir, žinoma, kiną, dabar neretai gali būti laikomi blogu skoniu arba tiesiog nebeaktualiais. „Skausme ir šlovėje“ ne tik pasineriame į fizinius ir dvasinius skausmus, vienatvę išgyvenančio kino režisieriaus Salvadoro (Antonio Banderas) prisiminimus, bet ir paties Almodóvaro kino pasaulį, nors ir melancholiškesnį, santūresnį, nei įprasta. Nepaisant „rudeniško“ filmo tono bei krizę išgyvenančio Salvadoro nuovargio, nugaros skausmų ir kitų senstančio kūno negandų, išgyvenamos kūrybinės egzistencinės krizės, „Skausmas ir šlovė“ – sąmojingas, rafinuotas, jausmingas ir temperamentingas filmas, tankiai persisunkęs nuorodų į režisieriaus gyvenimą ir kūrybą. Almodóvaras dar kartą įrodo, kad yra tikras savęs citavimo ir intertekstualumo meistras. Tai filmas filme, pasakojimas pasakojime, sapnas sapne. Ko vertas kad ir Almodóvaro prustiškas atminties žaismas – elegantiški perėjimai iš dabarties į praeitį ir atgal. „Skausmas ir šlovė“ – sklandžiai tekantis vanduo, kuris filme „įkraunamas“ tirštomis simbolinėmis prasmėmis. Viena scena ar motyvas čia energingai keičia kitą, nespėjęs tapti lengvai redukuojama žinute. Linkime Almodóvarui šlovės per „Oskarų“ apdovanojimus!

 

Piktos kino kritikės

Kadras iš filmo „Skausmas ir šlovė“
Kadras iš filmo „Skausmas ir šlovė“
Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Parazitas“
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Kristaus kūno ir kraujo šventė“
Kadras iš filmo „Medaus šalis“
Kadras iš filmo „Medaus šalis“
Kadras iš filmo „Vargdieniai“
Kadras iš filmo „Vargdieniai“
Kadras iš filmo „Vargdieniai“
Kadras iš filmo „Vargdieniai“