Kinas
Johanesas Becleris – dešimtmetis Hitlerjugendo narys, svajojantis tapti didžiu naciu. Net jo įsivaizduojamas draugas, kuris visada paguodžia ir padrąsina, yra ne kas kitas, o Trečiojo Reicho vadas. Tiesa, Johaneso, arba, kaip jį vadina draugai, Džodžo, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai fiureris vos jo nepražudo. Atrodo, Taika Waititi tokia fantasmagoriška įžanga bando žiūrovams pasakyti, kad filmas „Zuikis Džodžo“ („Jojo Rabbit“, JAV, Vokietija, Čekija, 2019) – ne šiaip juodojo humoro komedija ar satyriškas žvilgsnis į nacių Vokietiją.
Džodžo esame ar buvome kiekvienas mūsų. Jauni, nepatyrę, gyvenantys aplinkinių sukurtame pasaulyje. Besistengiantys pritapti, o ne tiesiog būti savimi. Atradęs savo namo palėpėje mamos slepiamą jauną žydaitę Elsą, Džodžo sutrinka. Jis susiduria ne tik su propagandos išgarsintu tautos priešu, bet ir su naujais, dar nepatirtais jausmais. Komedijomis išgarsėjęs režisierius Waititi, ekranizuodamas Christine Leunens knygą, pirmiausia bando papasakoti istoriją apie brandą, išsilaisvinimą iš aplinkinių primestų normų, ideologijos, baimių. Waititi pašiepia nacių simbolius, dažnai pasitelkia juodosios komedijos išraiškos priemones, bet kartu neatsisako liūdnos, kartais net už širdies griebiančios atmosferos.
Neatsitiktinai Waititi nuolat pabrėžia filmo herojaus dviprasmiškumą. Kadre Džodžo (Roman Griffin Davis) nuolat supa sienos ar jam blogą įtaką darantys žmonės. Berniukas tarsi bailus zuikis uždarytas į narvelį, kuriame nepajėgia atsiskleisti. Nestebina, kad jaustis iš tiesų laisvas jis gali tik būdamas kartu su motina (Scarlett Johansson). Vėliau ir su jos slapstoma Elsa (Thomasin McKenzie), kuriai tampa neabejingas, o gamtoje Džodžo gauna progą pabūti tiesiog vaiku.
Paties režisieriaus suvaidintas Hitleris – paikas ir emocingas sisteminės ideologijos produktas. Waititi sėkmingai šaržuoja diktatoriaus asmenybę, rodo visą jo menkystę, bet kartu berniuko draugas Hitleris filme įkūnija Džodžo baikštumą ir infantilumą. Pradžioje linksmas ir padūkęs, filmui įpusėjus Hitleris vis dažniau įsižeidžia ir pyksta ant savo bręstančio jaunojo draugo. Ši įsivaizduojamo fiurerio transformacija paaštrėja, kai Džodžo ima lipti iš savo narvelio ir pradeda laisvintis iš ideologijos, baimės. Režisierius tai rodo stambiais pakartų artimųjų batų kadrais ar stilizuotais herojaus pilve skraidančiais drugeliais.
„Zuikis Džodžo“ – ne tik kontroversiška komedija apie berniuką ir jo įsivaizduojamą draugą Hitlerį. Žaisdamas temų ir žanrų konvencijomis, pasitelkdamas žiūrovų jausmus, jautrius dialogus apie meilę ir grožį, cituodamas Rilke, režisierius stengiasi pasakyti, kad su laisve į mūsų gyvenimą ateina tiek gera, tiek bloga. Svarbiausia išlikti.
