7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dokumentikos „Oskaras“

Aptariant kandidatus

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 2 (1323), 2020-01-17
Kinas
Kadras iš filmo „Akvarelė“
Kadras iš filmo „Akvarelė“

Didžiųjų apdovanojimų sezonas prasidėjo. Tad šįkart nusprendėme aptarti „Oskarui“ nominuotus dokumentinius filmus, kurie neretai lieka žvaigždžių spindesio ir triukšmo šešėlyje. Galima susidaryti įspūdį, kad Amerikos kino akademija dokumentinį kiną vertina gana utilitaristiškai – svarbiausia yra siunčiama žinia. Tad nieko keista, kad į sąrašą patekusių filmų temos sukasi apie tą pačią pasauliui nerimą keliančių politinių, ekologinių, socialinių ir kitokių katastrofų / problemų ašį (žmogaus teises, rasizmą, politinį atstovavimą).

 

Pirminiame penkiolikos kandidatų sąraše vizualiniu požiūriu visa galva kitus filmus lenkė Viktoro Kosakovskio „Akvarelė“ („Aquarela“, D. Britanija, Vokietija, Danija, JAV, 2018). Ar dokumentika yra menas – amžinas klausimas. Ar Roberto J. Flaherty „Nanukas iš Šiaurės“ („Nanook of the North“, 1922) dabar jau pernelyg surežisuotas ir subjektyvus? Kas dokumentikoje turi imti viršų – autentika ar menas? Gal ši kino rūšis turi labiau linkti link britų dokumentinio kino judėjimo pradininko Johno Griersono minties, kad kinas turi būti socialinis, o ne estetinis, veikiantis žiūrovo požiūrį, stiprinantis moralinę atsakomybę ir suvokimą, kurstantis veikti? Gal socialinis aktualumas ir estetiniai sprendimai neturėtų skambėti kaip antitezės? Juk viename kūrinyje gali derėti politinė, etinė pozicija, subjektyvus žvilgsnis, eksperimentavimas forma, vaikščiojimas plonyte riba tarp fakto ir fikcijos su užuomina, kad vienos tiesos gali ir nebūti. Peržiūrėjus pristatytus filmus ir paskelbtą galutinį nominantų penketuką akivaizdu, kad JAV neturi dokumentinio kino meno tradicijos. Amerikiečiams labiau imponuoja turinys, o ne forma. Regis, ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje visuomenei tampa per sudėtinga suvokti režisieriaus mintį, perteikiamą tik vaizdais. Tad nenuostabu, kad pastarųjų metų Lietuvos kandidatai į „Oskarą“ – Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai“ ir Audriaus Stonio „Laiko tiltai“ – nepateko net į išplėstinį penkiolikos filmų sąrašą. Ne tokia dokumentika ten įdomi.

 

Į tai dėmesį atkreipė ir Viktoras Kosakovskis, kurio „Akvarelė“ pateko tik į pristatytųjų sąrašą. Pasak režisieriaus, „Akvarelė“ – tai jo atsakas kitiems dokumentininkams: „Tiek daug dėmesio skiriama tik turiniui, temoms, problemoms. Atsiprašau, tačiau kur yra kinas?“ Režisierius teigia, kad jo filmo žinutė labai paprasta: jeigu žmogus dingtų nuo Žemės paviršiaus, planeta galėtų atsikvėpti. Tad filme apie klimato atšilimo padarinius (kuriuos, beje, ne vienas Lietuvos politikas vertina kaip tikėjimo klausimą), priešiškus santykius tarp žmogaus ir gamtos, vandens stichiją kalbama įspūdingai nufilmuotais vaizdais. Kaip įprasta režisieriui, filme nėra užkadrinio komentaro ar užrašų, nurodančių, kur filmuojama, tik retkarčiais kaip komentaras pasigirsta metalo muzika. Deja, abstrakti Kosakovskio vandens simfonija gali priversti ne tik galvoti apie savo žmogišką menkystę, bet ir užliūliuoti.

 

Tačiau plačiau aptarsime filmus, patekusius į galutinį penketuką. Akivaizdu, kad Ljubomiras Stefanovas ir Tamara Kotevska taip pat kratosi reportažo ar žurnalistinės dokumentikos. Jų „Medaus šalis“ („Honeyland“, „Medena zemja“, Makedonija, 2019) vizualumu ir metaforiškumu atitinka visus poetinės dokumentikos standartus. Filmo herojė – atokioje kalnų gyvenvietėje gyvenanti Hatidzė Muratova, besiverčianti laukine bitininkyste. Ji su sergančia 85-erių motina gyvena apleistame sugriuvusiame kaime be elektros ir vandentiekio. Moterys – paskutinės kaimelio gyventojos. Netrukus tikrovė režisieriams pasiūlo puikų konfliktą: kaimynystėje įsikuria daugiavaikė klajoklių šeima. Nors iš pradžių Hatidzė džiaugiasi kompanija, susidraugauja su vaikais, netrukus kaimynai tampa moters košmaru ir pradeda kelti grėsmę jos ir laukinių bičių pasauliui. Akivaizdu, kad režisieriai mums siūlo įžvelgti kapitalistinės sistemos, besaikio gamtos išteklių naudojimo atspindžius herojų gyvenime. Nepaisant personažų charizmatiškumo, daug apie juos iš filmo nesužinosime, paslaptis liks ir apleisto kaimo istorija. Vis dėlto, nepaisant gana tiksliai kuriamo konflikto tarp gamtos ritmui paklūstančios Hatidzės ir greito pelno siekiančių kaimynų, žiūrint „Medaus šalį“ sunku negalvoti apie personažų gyvenimo sąlygas ir skurdo eksploataciją.

 

Rodos, Akademijos nariams svarbi ir geografinė kandidatų įvairovė, ir, aišku, JAV problemos. Filmų kandidatų šalys aprėpia ne tik JAV, jau minėtą Makedoniją, bet ir Braziliją, Siriją. Tarp kandidatų į galutinį penketuką buvo filmai „Apollo teatras“ („Teh Apollo“, rež. Roger Ross Williams) apie legendinį teatrą Niujorko Harleme „Apollo 11“ (rež. Todd Douglas Miller), pasakojantis apie pirmąją žmogaus kelionę į Mėnulį iš sumontuotos restauruotos archyvinės medžiagos; „Didžiausias mažas ūkis“ („The Biggest Little Farm“, rež. John Chester) apie sutuoktinių porą, bandančią Kalifornijoje atkurti tobulą ekosistemą; „Didysis nulaužimas“ („The Great Hack“, rež. Karim Amer, Jehane Noujaim) apie skandalą dėl „Cambridge Analytica“; „Nugriauti namą“ („Knock Down the House“, rež. Rachel Lears) apie keturias moteris, pasiryžusias mesti iššūkį JAV politiniam elitui. Bet, matyt, labiausiai amerikiečių ego žeidžia Kinijos kompanijų atėjimas į jų šalį. Tad į nominantų penketuką pateko filmas „Amerikietiška gamykla“ („American Factory“, rež. Steven Bognar, Julia Reichert, JAV, 2019). Gali būti, jog dar ir todėl, kad tai pirmas Obamų poros ir jų kompanijos „Higher Ground Productions“ kartu su „Netflix“ prodiusuotas filmas.

 

2016 m., užsidarius automobilių milžinei „General Motors“, Ohajo valstijoje atidaromas Kinijos įmonės „Fuyao“ padalinys, gaminantis automobilių stiklus. Asmeniniame lėktuve pakeliui į JAV kalbinamas kinų milijardierius ir įmonės savininkas Cao Dewangas aiškina, kad svarbiausia ne tai, kiek jis uždirba, o tai, kaip amerikiečiai traktuoja Kiniją ir jos piliečius. Tad nenuostabu, kad iš šios šalies atvežami keli šimtai kinų, turinčių pamokyti amerikiečius dirbti. Greit paaiškėja esminiai kultūrų skirtumai, tačiau režisieriams, regis, svarbiau pasakyti, kad ir vieni, ir kiti yra agresyvaus ir išnaudojančio kapitalizmo aukos, parodyti, kaip veikia propaganda, ir paklausti, ar kam nors apskritai rūpi paprasto darbininko teisės. Vis dėlto kūrėjai stengiasi laikytis distancijos ir nesileisti į didaktiką ar antagonizmų kūrimą. Filmas sukurtas gana įtemptu laiku, ypač žinant apie dabartinį JAV ir Kinijos prekybos karą, tad galima įžvelgti ir šiokį tokį propagandinį jo aspektą: geriau dirbti JAV ir skatinti amerikietiškų prekių pirkimą, antraip prisidėsite prie baisaus kiniško žmogaus išnaudojimo. Tačiau ironiškai skamba ir tai, kad filmą apie kapitalizmą, siaubingą atskirtį tarp išrinktųjų turtuolių ir vargšų finansavo „Netflix“ – viena turtingiausių dabartinės kino industrijos milžinių.

 

Waad Al-Kateab ir Edwardo Wattso filmą „Mano dukrai Samai“ („For Sama“, D. Britanija, Sirija, 2019) ir jo kelionę po tarptautinius festivalius bei renkamus apdovanojimus, matyt, būtų galima vertinti kaip politinį pareiškimą. Vis dėlto, prisimindami Kosakovskio klausimą „Kur yra kinas?“, jo čia tikrai nepamatysime. Dokumentinių filmų apie karą Sirijoje pastaruoju metu nors vežimu vežk. Tačiau kalbėti apie juos kritiškai šiame politkorektiškame pasaulyje lyg ir negražu. Kita vertus, žiūrovas jau tiek prisižiūrėjęs karo vaizdų, kad jį paveikti dar vienu reportažu iš Alepo be galo sunku – jų gausa mus paprasčiausiai atbukino. Žiūrint šį filmą kilo dvejopi jausmai, kaip ir ankstesnį, taip pat nominuotą „Oskarui“, „Paskutinį žmogų Alepe“ („Last Men in Allepo“, rež. Feras Fayyad). Net nekyla abejonių, kad filmo „Mano dukrai Samai“ kūrėjus vedė kilnūs tikslai, tačiau prasimuša ir manipuliavimas žiūrovu. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis profesionaliai filmuoti neįmanoma, tačiau režisierė, rodos, apskritai nemoka elgtis nei su kamera, nei priešais kamerą. Tokiu atveju galėtų pasitarnauti stipri dramaturgija, kurios filme, deja, nėra. Tad žiūrovai dar kartą padejuos, kaip Sirijoje baisu, tačiau kitą dieną vėl gyvens savo ramų gyvenimą, nes šis filmas tikrai neprivers Vakarų pasaulio išeiti į gatves.

 

Ne šiaip sau paminėjome „Paskutinį žmogų Alepe“, mat ir naujausias jo režisieriaus filmas „Urvas“ („The Cave“, Danija, Vokietija, JAV, Sirija, Kataras, 2019) – tarp nominantų. Reikia manyti, kad Feraso Fayyado intencijos irgi kilnios, bet kartu atrodo, kad jis šiek tiek naudojasi Sirijos žmonių tragedija. Gal tai nuskambės nemaloniai, tačiau kodėl panašūs filmai, kad pasiektų kuo platesnę pasaulio bendruomenę, nededami tiesiog į „YouTube“ platformą, kur juos gali pamatyti bet kas? Ir „Žmogų Alepe“, ir šį pristato pardavimo ir platinimo kompanijos, kurios kiną traktuoja tik kaip verslą...

 

Iš visų kandidatų labiausiai išsiskiria Petros Costos „Demokratijos pakrašty“ („The Edge of Democracy“, „Democracia em vertigem“, Brazilija, 2019) – politinis trileris ir epas, pasakojantis apie kairiųjų politikų Brazilijoje pergalę, šalies prezidentu tapus Luizui Inácio Lulai da Silvai, apie dešiniųjų politinių jėgų ir kapitalo sąmokslą bei susidorojimą, apie korupcijos skandalus, piktnaudžiavimą valdžia, epochinius valdžios ir ideologijos poslinkius tiek Pietų Amerikoje, tiek visame pasaulyje. Filme analizuojamos aplinkybės ir įvykiai, kai vienam prezidentui paskelbiama apkalta, kitas įkalinamas, o visa šalis pakrypsta link autoritarizmo. Costa – kruopšti ir atkakli faktų „atkasinėtoja“ bei įvykių interpretatorė, puikiai naviguojanti politiniame šalies kraštovaizdyje. Kartu režisierė meistriškai derina analitinę ir asmeninę perspektyvą, savo šeimos istoriją pasakodama paraleliai su Brazilijos demokratijos iškilimu ir grėsmingu jos irimu pastaraisiais metais. Regis, filmas vedamas dviejų jėgų: Costos susirūpinimo dėl šalies ir jos demokratinės sistemos ateities bei analitinio aiškumo poreikio katastrofos įkarštyje. Nors akivaizdu, kuriai pusei režisierė jaučia simpatijas, šis subjektyvumas nekiša kojos pasakojamos istorijos kokybei.

 

Piktos kino kritikės

Kadras iš filmo „Akvarelė“
Kadras iš filmo „Akvarelė“
Kadras iš filmo „Medaus šalis“
Kadras iš filmo „Medaus šalis“
Kadras iš filmo „Mano dukrai Samai“
Kadras iš filmo „Mano dukrai Samai“
Kadras iš filmo „Amerikietiška gamykla“
Kadras iš filmo „Amerikietiška gamykla“