Kinas
Vienas didžiųjų italų kino kūrėjų Marco Bellocchio debiutavo 1965-aisiais. Tada jo filmas „Kumščiai kišenėse“ vieniems tapo naujojo italų kino maišto simboliu, kitiems – Vakarų kultūros degradavimo įrodymu. Bėgant metams Bellocchio požiūris į kiną, visuomenę ar politiką, regis, nepasikeitė. Kad režisierius ir toliau lieka ironiškas Italijos visuomenės kritikas, įrodo ir pernai Kanų kino festivalio konkurse parodytas jo filmas „Mafijos išdavikas“ („Il Traditore“, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2019). Filmo veiksmas apima maždaug 1960–2000 m. laikotarpį, jis ilgas – trunka dvi su puse valandos, bet jam pasibaigus pamaniau, kad gal nurodant trukmę įsivėlė klaida. Tik paskui supratau, kad Bellocchio – iš tų profesionalų, kurių elegantiškas amatas ne vienam šių dienų kino kūrėjui galėtų tapti puikia pamoka, kaip kurti ir prasmingą, ir nenuobodų kiną.
„Mafijos išdaviko“ pagrindinis veikėjas – iš tikrųjų gyvenęs Tommaso Buscetta, Sicilijos „La Cosa Nostra“ narys, bene labiausiai prisidėjęs prie jos žlugimo. Daugelio jis iki šiol vadinamas išdaviku, tačiau filmo pavadinimas atspindi, sakyčiau, ironišką režisieriaus požiūrį. Juk Buscetta sutiko liudyti prieš mafiją, jo žodžiais tariant, tada, kai pamatė, kad jo bendražygiai išdavė „Sicilijos vertybes“ ir pradėjo žudyti moteris, senius, vaikus, nes vieninteliu jų tikslu tapo pelnas. Bellocchio, žinoma, nepamiršta parodyti, kad mafija turėjo savo žmonių ne tik parlamente, bet ir aukščiausioje Italijos valdžioje.
Filmo pradžia primena reportažą: susipažįstame su daugybe veikėjų, Tomazo klano ir šeimos narių, girdime daug informacijos, faktų. Juos režisierius rodo tam, kad vėliau nereikėtų spėlioti, kodėl Tomazo ryžosi liudyti teisme. Tačiau pamažu Bellocchio ir aktorius Pierfrancesco Favino pradeda pasakoti labai asmenišką Tomazo transformacijos istoriją. Ji susideda ne tik iš niekingojo Toto Riino sulaužytų susitarimų, Siciliją užliejusio kraujo ar į Braziliją persikėlusio Tomazo kankinimų, nors ore nufilmuota scena, kai viename sraigtasparnyje sėdintis žiauriai sumuštas pagrindinis veikėjas mato, kaip jo žmoną policininkai iškiša pro priešais skrendančio sraigtasparnio duris ir rodo Tomazui, kad tuoj išmes ją į jūrą, o fone skamba populiari 8-ojo dešimtmečio daina apie meilę, išlieka tikrai ilgam.
Būtent vidinė transformacija ir privers italams perduotą Tomazą pasakyti teisėjui (tai buvo legendinis Giovanni Falcone, kurį filme suvaidino Fausto Russo Alesi), kad jis liudys teisme. Beje, Falcone tikėjo, kad „La Cosa Nostra“ žlugs, kai prabils nors vienas jos narys. Sakyčiau, kad būtent tada „Mafijos išdavike“ pirmąkart nuskamba romantiška gaida, kuri filme tik stiprės, ir kartais atrodys net amoralu taip gėrėtis filmo personažu (tikrai tai pajutau). Favino – nuostabus aktorius. Jo vaidinamas Tomazo, išdidžiai gyvenimo smūgius pakeliantis milžiniškos valios žmogus, net priartėjęs prie savižudybės išlieka savimi, nors aktorius nevengia ir pasišaipyti iš savo personažo, jo tradicinio „itališkumo“. Tačiau kai filmo pabaigoje pasirodys tikrojo dainuojančio Buscettos home video, taps galutinai aišku, koks tai didis ir tragiškas vaidmuo.
Kita vertus, tą romantišką Tomazo aurą tik sustiprina teismo scenos, kurios, nepaisant jų dokumentiškumo ir tiksliai atkurtos proceso vietos bei eigos, primena groteską ar net operą (muzika filme – svarbus „veikėjas“). Kai teisiamieji (pagal Buscettos parodymus už grotų pateko keturi šimtai) visaip tyčiojasi iš Tomazo, sėdinčio už neperšaunamo stiklo sienos, nusirenginėja nuogai, rėkia, vaiposi, o paskui į salę rėkdamos įsiveržia jų moterys, jis tikrai primena romantišką kovotoją. Juoba kad tie grasinimai, riksmai ir patyčios trunka ne vienus metus, o Bellocchio tai iliustruoja Piotro Čaikovskio „Mažųjų gulbių šokiu“.
Be abejo, šviesios režisieriaus ironijos momentai tik paryškina filmo ištarmės dviprasmiškumą, kurį ypač malonu stebėti scenose, rodančiose Tomazo ir šeimos gyvenimą JAV, kur jie persikėlė pakeitę tapatybę. Bellocchio nekuria kažko panašaus į amerikiečių gangsterių epus, kad ir Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėvį“. Jam svetimas amerikietiškas didaktiškumas. Užtat po „Mafijos išdaviko“ atmintyje lieka ne moralas, bet parabole virtęs Tomazo gyvenimo įvykis, kai 1963-iaisiais jam pirmąkart reikėjo nužudyti žmogų, bet šis prisidengė savo sūnumi ir nuo tada tas visada buvo šalia tėvo. Jų pasirodymas Tomazo prisiminimuose, sapnuose, o gal fantazijose skamba kaip klausimas, į kurį turi atsakyti pats žiūrovas.
